antiklerikalzmas (anti…+klerikalizmas), priešiškumas dvasininkijai ir juo pagrįstas visuomeninis judėjimas, siekiantis stiprinti valstybės ir piliečių privataus gyvenimo nepriklausomumą nuo Bažnyčios, nukreiptas prieš dvasininkijos pastangas kontroliuoti valstybės kultūrinę, politinę, ekonominę veiklą. Antiklerikalizmo tendencijų dažniausiai atsiranda valstybėse, kuriose vyraujanti religija turi susiformavusį dvasininkijos luomą bei yra įgavusi valstybinės religijos statusą ar palaikoma valdančiosios grupės.
Atmainos
Skiriamos kelios antiklerikalizmo istorinės atmainos.
Dogminis reformistinis antiklerikalizmas susijęs su reformacija 16 a., nukreiptas prieš Katalikų Bažnyčią. Buvo abejojama kunigystės pagrindais, jos sakramentiškumu.
Racionalistinis deistinis klerikalizmas kilo iš Šviečiamojo amžiaus filosofijos (deizmas). Dvasininkija buvo apkaltinta tamsybiškumu ir prietarų skleidimu; siekta Bažnyčią atskirti nuo mokyklos. Turėjo didelę įtaką 18 a., ypač Prancūzijos revoliucijos (1789–99) laikotarpiu.
Kaip reakcija į Katalikų Bažnyčios priešiškumą porevoliucinei visuomenės santvarkai 19 a. susiformavo liberalusis klerikalizmas, dvasininkus laikęs laisvės ir demokratijos priešininkais. Jis ypač sustiprėjo po popiežiaus enciklikos Quantacura ir jos priedo Syllabus paskelbimo (1864). Klerikalizmas paskatino Vakarų Europos šalių, ypač Prancūzijos, visuomenės pasaulėjimą.
Revoliucinis klerikalizmas religiją traktuoja kaip valdančiųjų klasių ideologiją, o dvasininkus laiko esamos valdžios rėmėjais. Per 20 a. revoliucijas klerikalizmas paprastai pasireiškė ir smurtiniais veiksmais prieš dvasininkus ir Bažnyčią (20 a. pr. Meksikoje, Ispanijoje, Rusijoje, vėliau Kinijoje, Kambodžoje). Sovietų Sąjungoje ir sovietų bloko šalyse klerikalizmas buvo valstybės politikos dalis. 3–5 dešimtmetyje labai nukentėjo Rusų Stačiatikių Bažnyčia: dalis jos dvasininkų išžudyta ar kitaip represuota, likusieji iki pat SSRS žlugimo (1991) buvo totalitarinio komunistinio režimo (KGB ir SSKP) kontroliuojami.
Antriklerikalizmas Lietuvoje
Lietuvoje 16 a. reiškėsi dogminis reformistinis klerikalizmas (reformacija). 20 a. 3 dešimtmečio pirmoje pusėje antiklerikalizmu iš dalies rėmėsi Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga ir Lietuvos socialdemokratų partija, kritikuodamos valdančiąją Lietuvos krikščionių demokratų partiją, vėliau tautininkų valdžia, siekdama sumažinti krikščionių demokratų įtaką. Sovietų okupacijos metais klerikalizmas faktiškai virto kunigų ir tikinčiųjų persekiojimu (uždaryta vienuolynai, dalis bažnyčių, uždrausta religinė spauda, neleista kurti naujų parapijų, brukamas ateizmas). Nepaisant sovietų valdžios pastangų antiklerikalinės nuotaikos Lietuvoje neįsigalėjo. Atkūrus nepriklausomybę, Katalikų Bažnyčiai siekiant sustiprinti savo pozicijas bei įtvirtinti krikščioniškąsiais vertybes visuomenės gyvenime, pasitaiko klerikalizmo apraiškų (diskusijose dėl bažnyčių turto grąžinimo, tikybos dėstymo mokyklose, sielovados kariuomenėje, kunigų dalyvavimo politinėje veikloje).
382