apercèpcija (lot. a(d) – prie, į + perceptio – suvokimas), filosofijoje ir psichologijoje – į sąmonę patekusio turinio įsisąmoninimas. Priklauso nuo žmogaus patirties, individualių savybių, veiklos turinio ir psichikos būsenos suvokimo metu. Apercepcijos rūšys: pastovioji (priklauso nuo pasaulėžiūros, įsitikinimų, išsilavinimo, profesijos, psichikos ir kita) ir laikinoji (priklauso nuo veiklos motyvų, situacinių psichikos būsenų – emocijų, lūkesčių, nuostatų ir kita). Suvokimo procese reiškiasi abi rūšys. Apercepcijos sąvoką 17 a. pabaigoje įvedė G. W. Leibnizas norėdamas atskirti į sąmonę patekusio turinio refleksinį suvokimą nuo nesuvoktų turinių. I. Kantas skyrė empirinę ir transcendentinę apercepciją; pastarąją laikė aukščiausiuoju savimonės vienumo principu, visus sąmonės turinius pajungiančiu Aš mąstau vaizdiniui, suteikiančiu vienumo pobūdį suvokimui. 19 a. pirmoje pusėje J. F. Herbartas apercepcijos sąvoką perkėlė į psichologiją žymėdamas ja kiekvieno naujo suvokimo turinio priklausomybę nuo ankstesnių suvokimo turinių; teigė, kad apercepcija sukelia ankstesnių potyrių aktyvumą. 19 a. antroje pusėje W. Wundtas apercepciją aiškino kaip suvokimą, reikalaujantį valios pastangų, kaip vidinę dvasinę jėgą, lemiančią psichikos procesus.
2580
1076
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.