apologètai (gr. apologeomai – ginuosi), 2–3 a. autoriai krikščionys, gynę krikščionybės principus. Žymiausi 2 a. apologetai – Kvadratas, Aristidas,šv. Justinas, Tacianas; 2–3 a. – Minucijus, Tertulijonas; 3 a. – Klemensas Aleksandrietis, Origenas, Eusebijas Cezarėjietis.
Apologetų raštus (apologetiką) daugiausia sudarė prakalbos ir dialogai; nemažai raštų buvo skirta Romos imperatoriams (Hadrianui, Antonijui, Markui Aurelijui). Apologetai įrodinėjo, kad krikščionybė pranoksta pagonybę, reikalavo nepersekioti krikščionių, paneigdavo jiems keliamus kaltinimus.
313 imperatoriui Konstantinui I pripažinus krikščionybę teisėta Romos imperijos religija apologetų darbų reikšmė sumažėjo. Daug jų veikalų išsaugojo Cezarėjos vyskupas Aretas.
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.