apýsaka, prozos žanras, kuriam priskiriami kūriniai, užimantys tarpinę padėtį tarp apsakymo (novelės) ir romano. Į lietuvių literatūros mokslą terminas atėjo iš rusų literatūros; joje apysaka buvo vadinamas bet kokios formos pasakojimas apie realius įvykius. Apysaka neturi aiškiai išreikštų žanrinių požymių, todėl daugelio šalių literatūros moksle nelaikoma savarankišku žanru, o vadinama ilgu apsakymu (novele) arba trumpu romanu. Paprastai apsakymo siužetą sudaro vienas įvykis, apysakos – įvykių seka, romano – visas gyvenimas. Apysakoms būdinga platūs aprašymai, peizažai, veikėjų portretai, atskleidžiamos dvasinės būsenos. Kūrinių kompozicija ne itin vientisa, epizodų seką dažniausiai lemia chronologija; kai kurie epizodai gali būti dinamiški ir konfliktiški, tačiau jie neturi tokios motyvacijos kaip romane. Savarankiškus epizodus į meninę visumą jungia autoriaus požiūris. Dažnai kūriniai apysakos žanrui priskiriami atsižvelgiant į tradiciją ir paties autoriaus įvardijimą (lietuvių literatūroje yra kūrinių, kuriems būdingi romano požymiai, bet jie vadinami apysakomis, pvz., Šatrijos Raganos Sename dvare).
Lietuvių apysaka
Lietuvių literatūroje apysakos žanras pradėjo formuotis 19 a. antroje pusėje. P. Gomaliausko, M. Akelaičio, M. Valančiaus (Palangos Juzė) apysakos buvo didaktinės. Šio žanro realistinių kūrinių parašė V. Pietaris (Keidošių Onutė), Lazdynų Pelėda (Ir pražuvo kaip sapnas), A. Vienuolis (Inteligentų palata), lyrinių psichologinių – J. Biliūnas (Liūdna pasaka), Šatrijos Ragana (Sename dvare). Vaižganto (Dėdės ir dėdienės), V. Krėvės (Raganius) apysakose daugiausia dėmesio skiriama moraliniams konfliktams, veikėjų vidiniams išgyvenimams. I. Šeiniaus impresionistinėse apysakose (Vasaros vaišės) detaliai perteiktos individo dvasinės būsenos. Po II pasaulinio karo emigracijoje lyrinių apysakų sukūrė P. Andriušis (Anoj pusėj ežero). A. Škėmos apysakoms būdinga modernizmo bruožai (Saulėtos dienos, Izaokas). Okupuotoje Lietuvoje sukurta ideologizuotų, socialistinio realizmo kanonais pagrįstų apysakų. Atšilimo laikotarpiu prasidėjo apysakos atsinaujinimas (K. Borutos Jurgio Paketurio klajonės, R. Lankausko Klajojantis smėlis). 7–9 dešimtmetyje apysakų pagausėjo. Jose tikrovė atspindima sąlygiškai vaizduojant netipiškus įvykius, savitą veikėjų santykį su aplinka (J. Mikelinsko Laukinė obelis, J. Apučio Prieš lapų kritimą), poetiškai įprasminama istorinė atmintis (S. Šaltenio Duokiškis, R. Granausko Jaučio aukojimas, V. Jasukaitytės Stebuklinga patvorių žolė). Jaunimo tematikos apysakų parašė V. Bubnys, vaikams – V. Petkevičius, V. Žilinskaitė, K. Saja.
L: J. Sprindytė Lietuvių apysaka Vilnius 1996.
293