archetipinė kritika

archetpinė krtika, mitografinė kritika, 20 a. literatūrologijos kryptis. Remiasi psichoanalizės idėjomis, ypač C. G. Jungo archetipo teorija, iškelia pasąmonės reikšmę meninei kūrybai. Archetipinės kritikos plėtotei didelę įtaką turėjo intensyvūs mitologijos ir tautosakos tyrinėjimai. Svarbiausius teiginius suformulavo N. Fryeʼus. Archetipinė kritika literatūrą traktuoja kaip tam tikrą archajinių vaizdinių, simbolių ir mitų atspindį, priklausantį nuo epochos, kultūrinio konteksto, menininko individualybės. Archetipinės kritikos tikslas – atpažinti ir rekonstruoti kūryboje įprasmintus archetipus ir jais remiantis interpretuoti kūrinį. Ryškiausia anglosaksų (M. Bodkin, N. Fryeʼaus, R. Chase’o), prancūzų (C. Maurono, G. Bachelard’o, J. Lacano) darbuose.

778