ãrija (it. aria), aiškios formos ir struktūros operos, oratorijos arba kantatos epizodas solistui su instrumentų pritarimu. Pirmųjų italų operų arijos buvo panašios į kanconetę (sudaryta iš kelių padalų su basso ostinato). 17 a. viduryje Venecijos operoje arija – 4–5 posmų daina su instrumentinėmis riturnelėmis. Nuo 17 a. pabaigos operoje pradėjo vyrauti virtuozinė aria da capo. Jos vidurinioji dalis sudaro kontrastą su kraštinėmis, o 3 dalis neužrašoma, tik nurodoma ariją kartoti nuo pradžių (da capo). Kartodami dainininkai melodiją varijuodavo, puošdavo koloratūromis.
Baroko muzikoje susiklostė arijos rūšys: aria di bravura, aria di coloratura – šaunioji, koloratūrinė virtuozinė arija, aria cantabile – dainingoji, elegiškoji, puošnioji arija, aria di carattere – patetiškoji, energinga charakteringoji arija, aria parlante – rečitatyvinė arija ir kitos. 18 a. opera buffa įsivyravo dvidalės arijos (pirmoji dalis lėta, antroji – greita). Klasicizmo laikotarpiu ir vėliau buvo kuriamos 2 dalių, rondo ir sonatos formos arijos. 18–19 a. atsirado savarankiška koncertinė arija.
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.