ãrijai (sen. indų k. ārja – svetimas, ateivis, kitatautis, skr. – garbingas, kilmingas), Azijos tautos, kalbėjusios indoiranėnų kalbomis. Gyveno 15–5 a. prieš Kristų. Didžiausia tikimybė, kad arijų protėvynė buvo stepės į šiaurę nuo Juodosios jūros. 15 a. prieš Kristų vienos jų gentys pasiekė Iraną, kitos – šiaurės vakarų Indiją. Atėję į Rytų Pandžabą ir prie Gango aukštupio arijai per keletą amžių susiliejo su vietos gyventojais (mundais, dravidais ir kitais) ir sukūrė naują kultūrą, kurios daugelis bruožų atsispindi Vedose. Rigvedoje indai, įsikūrę Indo upyno srityje, vadinami arijais, o senieji tamsiaodžiai gyventojai, į kurių gyvenamąsias sritis jie nuolat vis toliau skverbėsi, – nearijais. Iš Vedų, t. p. iš archeologinių radinių sprendžiama, kad arijai naudojo geležį, statė užtvankas, augino miežius, kviečius, ankštinius javus, ryžius, vertėsi gyvulininkyste. Gyveno nedidelėmis įtvirtintomis gyvenvietėmis mediniuose, plūktiniuose ar iš akmenų statytuose namuose. Arijų bendruomenėje būta turtinės nelygybės. Kai kurie bendruomenės nariai turėjo vergų – karo belaisvių arba nuskurdusių arijų. Pradinis Vedų kultūros laikotarpis – gimininis‑gentinis, vėliau atsirado socialinė nelygybė, susikūrė valstybinių junginių. Vėlyvuoju Vedų kultūros laikotarpiu pradėjo formuotis kastos. Vedų kultūra – svarbus Šiaurės Indijos tautų raidos etapas.
Iš arijų vardo kilo daug geografinių ir etninių pavadinimų, pvz., Irano dabartinis pavadinimas – Aryānām – arijų šalis, midų arizantų gentys – arijų gentys, sarmatų arijų gentys, alanai (jų palikuonių osetinų savivardis allen, iron iš senovės iranėnų kalbos aryana).