ars antiqua (lot. senovinis menas), ars vetus, 12–13 a. Vakarų Europos profesionalioji muzika. Būdinga ankstyvosios polifonijos apraiškos, susijusios su organumo tradicijomis. 12 a. vyravo lygiagrečioji balsų slinktis kvartomis, kvintomis, oktavomis. Pamažu viršutiniai balsai darėsi melodiškai savarankiškesni. Formą vienijo modalinis ritmas – pasikartojančios ritminės figūros. Pagrindiniai ars antiqua žanrai: konduktas, senasis motetas. Ars antiqua ryškiausia buvo Prancūzijoje.
Kompozitoriai: Leoninas, Perotinas, P. de la Croix; teoretikai: Jonas Garlandietis, J. de Grocheo, Pranciškus Kelnietis. Ars antiqua pavadinimą vartojo 14 a. muzikos teoretikai kaip antitezę savo amžininkų kūrybai (ars nova).
2309
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.