aspiracija

aspirãcija (lot. aspiratio – įpūtimas, įkvėpimas), papildomas sprogstamojo garso požymis, kurį sukelia oro trintis į neįtemptas balso stygas ir kitus kalbos padargus. Primena [h] tipo priebalsių šlamesį. Aspiracija gali skirti fonemas (plg. senosios indų khalas ‘piktadarys’: kalas ‘nebylys’, rathas ‘ratai’: ratas ‘patenkintas’, senosios graikų pharos ‘burė’: paros ‘prieky’) arba jų alofonus (plg. lietuvių dtas: d[t^h], sekà: sè[k^h], sùka: sù[k^h], anglų take [t^heik^(h)] ‘imti’: stake [steik^(h)] ‘baslys, stulpas’).

Indoeuropiečių prokalbės aspiratos *bh, *dh, *gh, *g^h baltų ir slavų kalbose prarado aspiraciją ir sutapo su paprastaisiais priebalsiais b, d, g (indoeuropiečių *bhū‑ ‘būti, egzistuoti’ > lietuvių bti, rusų быть, lenkų być).

1824