Djebar Assia (Asija Debár), tikr. Fatima-Zohra Imalayen 1936 06 30Cherchell (Tipasos vilajas, Vakarų Alžyras) 2015 02 06Paryžius (palaidota Cherchellyje), Alžyro rašytoja, režisierė. Rašė prancūzų kalba. Belgijos karališkosios mokslų, literatūros ir menų akademijos narė (1999), Prancūzų akademijos narė (2005; pirmoji moteris iš Magribo). Vienos, Osnabrücko universitetų, Concordijos universiteto Montréalyje garbės daktarė. Dr. (1999). 1955 studijavo istoriją Aukštesniojoje normalinėje mokykloje Sèvres’e (École normale supérieure; pirmoji Alžyro moteris, priimta į elitinį Paryžiaus koledžą), studijų nebaigė dėl Alžyro nacionalinio išsivadavimo karo. 1956 baigė Paryžiaus universitetą, 1999 – Montpellier universitetą (Paul Valéry Montpellier 3). 1959–62 dėstė Rabato universitete; proseforė (1962), vėliau – Alžyro universitete (Prancūzų kalbos katedros vedėja). 1995 persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, Luizianos universitete dėstė prancūzų literatūrą (1997–2001 Frankofonijos ir prancūzų kalbos studijų centro vedėja), nuo 2001 dirbo Niujorko universitete (Frankofonijos studijų profesorė; Silver Chair).
Assia Djebar
Kūrybai aktuali feminizmo, ypač Alžyro moterų padėties islamiškoje visuomenėje, kolonializmo, kultūrinė arabų ir berberų tematika. Debiutiniuose romanuose Troškulys (La Soif 1957), Nekantrieji (Les Impatients 1958) rašoma apie jaunas moteris Alžyro kolonijinėje aplinkoje. Romane Naujojo pasaulio vaikai (Les Enfants du nouveau monde 1962), tęsinyje Naivūs žvirbliai (Les Alouettes naïves 1967) vaizduojama Alžyro feminizmo raida ir moterų įsitraukimas į Alžyro nacionalinio išsivadavimo karą (1954–62). Apsakymų ir novelių rinkinyje Alžyro moterys savo bute (Femmes dʼAlger dans leur appartement 1980) dėmesys skiriamas moterų gyvenimui po Alžyro dekolonizacijos 1958–78 metais. Vėlesniuose romanose (Meilė, fantazija / LʼAmour, la fantasia 1985, Sultanos šešėlis / Ombre sultane 1987, Toks didžiulis kalėjimas / Vaste est la prison 1994) pasitelkdama biografines ir istorines detales nagrinėja vyrų ir moterų nelygybės temas. Autobiografiniame romane Alžyro baltoji (Le Blanc de lʼAlgérie 1995) dėl smurtinio religinio ekstremizmo žuvusių draugų gyvenimai gretinami su žymių alžyriečių intelektualų (J. E. M. Amroucheʼo, A. Camus, F. Fanono, M. Mammeri ir kitų) žūties istorijomis. Romane Prancūzų kalbos išnykimas (La Disparition de la langue française 2003) iš alžyriečio emigranto gyvenimo istorijos perspektyvos vaizduojamas sudėtingas prancūzų ir arabų kalbų santykis Alžyre.
Dar išleido eilėraščių rinkinį Eilėraščiai laimingam Alžyrui (Poèmes pour lʼAlgérie heureuse 1969). Dirbo režisieriaus asistente daugelyje filmų. Režisavo dokumentinius filmus apie alžyriečius (Chenoua kalno moterų nubata / La nouba des femmes du mont Chenoua 1979, tarptautinis kritikų prizas Venecijos kino festivalyje, archyvais paremtas dokumentinis eksperimentinis esė Zerda ir užmaršties dainos / La Zerda ou les chants de lʼoubli 1983). Kūryba išversta į daugiau kaip 20 kalbų.
Apdovanojimai
Venecijos kino festivalio prizas (1979), tarptautinė Neustadto literatūros premija (1996).