Atnų antróji jrų sjunga, graikų polių karinė ir politinė sąjunga (378 ar 377–355 pr. Kr.). Įkurta Atėnų iniciatyva.
Tikslas – įsigalėti Egėjo jūroje bei Juodosios jūros sąsiauriuose ir sukliudyti Spartai viešpatauti Graikijoje. Nariai – beveik visi buvusios Delo sąjungos poliai, išskyrus Mažosios Azijos graikų miestus. Norint užkirsti kelią galimai Atėnų hegemonijai sąjungos sutartimi buvo aiškiai nustatytas jų vaidmuo: Atėnams uždrausta keisti sąjungos konstituciją, sąjungininkų miestuose kurdinti savo vietininkus, steigti kolonijas ar įsigyti žemių už Atėnų polio ribų, rinkti mokesčius (išskyrus narių įnašus laivynui – syntaksius). Nario autonominis statusas nustatytas pagal Antalkido taikos sutarties (388) pavyzdį. Kiekvienas sąjungos narys turėjo balso teisę sinedrione (bendrame susirinkime).
Atėnų antroji jūrų sąjunga – stipriausias graikų junginys – pradėjo irti dėl Atėnų finansinių sunkumų ir Tėbų siekių viešpatauti Bojotijoje bei noro vykdyti savarankišką antispartišką politiką. Tėbų pergalės prieš Spartą (371, 369) išgąsdino sąjungos narius – šie ėmė remti Spartą. Tėbai ir Sparta per tarpusavio karus nusilpo, o sąjungą iš vidaus pradėjo ardyti persai. Karijos valdytojas Mausolas, pasinaudojęs tuo, kad Atėnai pertvarkė sąjungos mokesčius savo naudai, 357 sukurstė jos narių maištą prieš Atėnus (Sąjungininkų karas); jam 355 pasibaigus sąjunga faktiškai iširo, atėniečių valdžia liko tik Kikladų salose ir Egėjo jūros šiauriniame regione.
1606
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.