atsparùmas oksidãcijai, metalų gebėjimas priešintis deguonies atomų skverbimuisi į gilesnius sluoksnius aukštoje temperatūroje. Kaitinant oro, vandens garų ar anglies dioksido terpėje, t. p. kaitinimo krosnies atmosferoje, deguonis paprastai adsorbuojasi metalo paviršiuje ir skyla išskirdamas atominį deguonį; taip paviršiuje susidaro oksidų plėvelė, kuri būna nematoma (iki 40 nm storio), nykstančiųjų spalvų – nuo gelsvos iki mėlynos (40–500 nm) ir matoma (daugiau kaip 500 nm). Plėvelė būna standi, kai jos savitasis tūris 1–2,5 karto didesnis negu metalo; tada ji saugo metalą nuo tolesnės oksidacijos. Geležies anglies ir kai kurių kitų lydinių atsparumą oksidacijai didina (nuo 700 iki 1100 °C) legiruojantieji elementai (ypač chromas, aliuminis, nikelis, kobaltas). Nelabai lydūs metalai aukštoje temperatūroje yra mechaniškai atsparūs, tačiau neatsparūs oksidacijai; dėl to jie paprastai dengiami specialiomis dangomis.
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.