augustinzmas, filosofijos ir teologijos tradicija, pagrįsta Augustino mokymu. Augustinizmu t. p. vadinamas Augustino nelygstamo autoriteto pripažinimas, t. p. ir atskirų jo idėjų gynimas nuo oponentų argumentų. Augustino sekėjai ne tik kartojo, bet ir savaip interpretavo bei plėtojo jo mintis, šioms interpretacijoms turėjo įtakos ir kitos mokyklos (daugiausia Aristotelio ir Avicenos). Kai kurios idėjos (pvz., formų pliuralizmas, materijos ir formos skirtis) buvo labiau išplėtotos Augustino sekėjų nei jo paties.
Vakarų Europos filosofijoje ir teologijoje augustinizmas vyravo nuo Augustino gyvenamojo laikotarpio iki 13 amžiaus. Vėliau, iškilus tomizmui, kaip atskira tradicija ir mokykla sunyko. 14 a. Augustino idėjas gynė Thomas Bradwardineʼas (apie 1300–49), Grigalius Riminietis (apie 1300–58), jomis vėl buvo susidomėta Renesanso ir reformacijos laikais, šios idėjos padarė poveikį ir 16–17 a. filosofams (M. de Montaigneʼiui, R. Descartesʼui, N. Malebrancheʼui, A. Arnauld, B. Pascaliui ir kitiems). Augustino teologinės nuostatos išliko svarbia šiuolaikinės krikščioniškos teologijos dalimi.
Tikėjimo ir proto santykis
Tikėjimo ir proto santykio (ir su juo susijusio teologijos bei filosofijos santykio), t. p. krikščioniškos išminties ir krikščioniško misticizmo koncepcijos yra vienos svarbiausių augustinizmo filosofijoje. Pasak Augustino, Šventasis Raštas suteikia apreiškimą, kuris tik protu nesuvokiamas. Krikščioniškas tikėjimas esą pats savaime suteikia žmogui galią suprasti pasaulį ir savo vietą jame. Augustiniškas tikėjimo ir supratimo santykis gali būti apibūdintas garsiuoju Anzelmo Kenterberiečio posakiu: tikiu, kad suprasčiau. P. Abelardas teigė tikėjimo viršenybę filosofijos atžvilgiu, pareikšdamas, kad nenorėtų būti Aristoteliu, jei dėl to tektų atsiskirti nuo Jėzaus Kristaus. R. Baconas manė, kad aukščiausia išmintis randama Šventajame Rašte, o filosofija reikalinga tik tam, kad ją paaiškintų. Panašias idėjas dėstė Bonaventūras, Aleksandras Halietis (1185–1245), Jonas Larošelietis (apie 1200–45), Matas Akvaspartietis (1240–1302), Rodžeris Marstonas (mirė apie 1303) ir kiti.
Augustinas moko Romoje (dailininkas Benozzo Gozzoli, apie 1465, freska šventojo Augustino bažnyčioje, San Gimignano)
Sielos samprata
Augustinizmo atstovai laikėsi sampratos, kad žmogus yra kūną valdanti siela. Siela buvo suprantama kaip Švenčiausiosios Trejybės atvaizdas ir buvo manoma, kad ji tiesiogiai suvokia save pačią. Hugonas Sentviktorietis tapatino žmogų ir sielą bei manė, kad žmogus tiesiogiai pažįsta sielą ir jos dvasiškumą. Viljamas Overnietis (1180–1249) teigė, kad žmogus yra siela, kuri naudojasi kūnu, tvirtino, kad sielos esama visose kūno dalyse ir ji natūraliai pažįsta save pačią. Bonaventūro filosofijai svarbi sielos kelionės pas Dievą samprata, Švenčiausiosios Trejybės buvimas žmogaus sieloje ir tiesioginis sielos savęs pažinimas. Augustiniškas sielos savęs pažinimo principas padarė žymų poveikį 16–17 a. mąstytojams R. Descartesui, B. Pascaliui, T. Campanellai.
Metafizika
Augustino sekėjai plėtojo hilomorfizmo (Augustino savitai interpretuota aristoteliška idėja, kad bet koks daiktas yra medžiagos ir formos junginys) ir formų pliuralizmo (formų daugybės) mokymus. Buvo manoma, kad angelai ir žmonių sielos sudarytos iš formos ir dvasinės medžiagos. Formų pliuralizmo idėją iš pradžių iškėlė R. Grossetesteʼas šviesos metafizikoje ir kūnų, turinčių daug įvairių (gyvūnų, augalų ir kitokias) formų, mokyme. Aukščiausia bet kokio kūno forma jis laikė šviesą. Formų pliuralizmo idėja buvo rutuliojama Bonaventūro, R. Lulijaus ir J. Dunso Škoto filosofijoje. Robertas Kilwardby (apie 1215–79) ir Johnas Peckhamas (1230–92) rėmėsi formų pliuralizmo idėja prieštaraudami tomizmo mokymui apie žmogaus substancinės formos vieningumą. 13 a. atgijo Augustino koncepcija apie pasaulio kūrimą sėklų pavidalo esiniais (rationes seminales), kuria jis aiškino pasaulio rūšių įvairovę.
Epistemologija
Augustino dieviškojo apšvietimo (iliuminacijos) teorija, t. p. jo koncepcija, kad idėjos yra tam tikri pavyzdžiai, kuriais remdamasis Dievas kuria pasaulį ir suteikia jam racionalią tvarką, bei mokymas apie amžinąsias tiesas, esančias Dievo prote, turėjo didelę įtaką vidurinių amžių filosofams, bet dažnai buvo derinamos su Aristotelio idėjomis. Anzelmas Kenterberietis manė, kad tiesa yra pagrįsta Dievo idėjomis, kurios ir yra Dievas. Viljamas Overnietis pritarė dieviškojo apšvietimo mokymui, bet suvokė jį kaip intuityvų racionalių formų pažinimą. R. Grossetesteʼas jungė Augustino iliuminacijos teoriją ir empirinio mokslo nuostatas, suprato tiesą kaip daikto ir dieviškojo pavyzdžio atitikimą. R. Baconas tapatino dieviškąjį apšvietimą ir įkvėpimą bei prilygino jo aktą aktyviajam intelektui. Aiškindamas pažinimą Aleksandras Halietis derino iliuminacijos ir Aristotelio abstrakcijos principus, Jonas Larošelietis jungė aktyvaus intelekto ir dieviškojo apšvietimo sampratas, Bonaventūras, pripažindamas Aristotelio juslinio suvokimo ir abstrakcijos bei pasyvaus ir aktyvaus intelekto perskyras, pritarė Augustino idėjai apie dieviškojo apreiškimo svarbą tiesai atrasti. Augustino pažinimo teorijos teiginius plėtojo Matas Akvaspartietis, R. Marstonas, Petras Jonas Olivi (1248–98) ir kiti. Iliuminacijos mokymas vėliau paveikė N. Malebrancheʼo, A. Rosmini-Serbati ir V. Gioberti filosofiją.
Istorijos filosofija
Augustinas atmetė ciklinę istorijos koncepciją kaip prieštaraujančią apreiškimo, išganymo ir kitiems krikščionybės mokymams. Anot jo, istorija yra Dievo plano dalis ir apvaizda bei liudija dievišką protą. Dievo malonė suteikia žmonijai vilties ir leidžia jai po mirties pasiekti amžinąją palaimą Dievo mieste. Daugelis vidurinių amžių filosofų patyrė Augustino istorijos sampratos įtaką. Ji pastebima Danteʼs kūriniuose, R. Bacono krikščioniškos respublikos idėjoje, T. Campanellos, J. B. Bossuet ir G. W. Leibnizo veikaluose. Netiesiogiai ji pasireiškė 17–20 a. pažangos idėjose ir socialinėse utopijose.
Etika
Augustino mokymai apie malonę, predestinaciją ir žmogaus valios viršenybę prieš protą padarė įtaką visai vidurinių amžių teologijai ir etikai, paveikė vėlesnių laikų religinių mąstytojų M. Liuterio, J. Kalvino ir kitų sampratas. Augustinas teigė, kad tik Dievo malonė suteikia žmonijai žinias, kas yra gėris, ir gebėjimą jo siekti bei džiaugsmą jį daryti. Žmogaus išsigelbėjimo galimybė yra iš anksto nulemta ir nepriklauso nuo jo valios. Dievo pasirinkimas, kas bus išgelbėtas, o kas pasmerktas, yra žmonėms nežinomas. Valios pirmenybės principas išreikštas Bonaventūro nuostatoje dėl moralinio ir intelektinio apšvietimo poreikio. Ričardas Midltonietis (apie 1249–1308) laikė, kad valia yra gebėjimas, kuris apibrėžia save kaip neribojamą jokių kitų gebėjimų. J. Dunsas Škotas tvirtino, kad valia yra laisva, o protas yra suvaržytas įgytų žinių, valia garbingesnė už protą ir jį valdo.