Austrijos karas su Sardinijos karalyste ir Prancūzija

Áustrijos kãras su Sardnijos karalystè ir Prancūzijà, Itãlijos ir Prancūzjos kãras su Áustrija, Prancūzjos ir Itãlijos kãras su Áustrija, 1859 karas, kilęs dėl Sardinijos karalystės siekių suvienyti Italiją ir išvaduoti Austrijos imperijos valdomas Lombardiją ir Veneciją.

Nors Prancūzija siekė užkirsti kelią Italijos valstybių susijungimui, Napoleonas III sutiko su Sardinijos karaliaus Viktoro Emanuelio II siūlymu kartu išstumti austrus iš Italijos. 1858 07 20 slaptame Plombières’o susitarime Prancūzija pažadėjo padėti Sardinijai, jei ją užpultų Austrija, o Sardinija – atiduoti Prancūzijai Nicą ir Savoją. 1859 01 buvo sudaryta Prancūzijos ir Sardinijos sąjunga. 04 23 Austrija pareiškė Sardinijai ultimatumą reikalaudama demobilizuoti kariuomenę, Sardinijai ultimatumą atmetus 04 26 paskelbė jai karą ir 04 29 užpuolė.

Šalių pajėgos ir karo eiga

Austrija turėjo apie 170 000 (vadas artilerijos generolas Ferencas Gyulay, nuo birželio vidurio imperatorius Pranciškus Juozapas I), Prancūzija – apie 116 000, Sardinija – apie 56 000 karių (jungtinei kariuomenei vadovavo Napoleonas III).

Pirmas didelis mūšis įvyko 1859 05 20 prie Montebello (dabar Lombardija), po kurio austrai buvo priversti trauktis. 05 26 Varesės mūšyje apie 4000 austrų karių neįstengė atlaikyti apie 3000 sardiniečių puolimo; lemiamą pergalę iškovojo italų nacionalinio išsivadavimo veikėjo G. Garibaldi vadovaujami kariai. 06 04 prie Magentos įvyko vienas didžiausių šio karo mūšių: sąjungininkai forsavo Ticino upę, atakavo austrų pozicijas ir išstūmė juos iš Magentos. 06 24 Solferino mūšyje austrai patyrė triuškinamą pralaimėjimą ir pasitraukė iš Lombardijos. Po pergalės šiame mūšyje Napoleonas III, supratęs, kad Sardinija tapo stipresnė, nei jis tikėjosi, ir bijodamas galimos Vokietijos valstybių sąjungos (Vokietijos sąjunga) su Austrija, pasiūlė Pranciškui Juozapui I paliaubas. Šis sutiko ir 07 11 tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo sudarytos Villafrancos paliaubos.

Karo padariniai ir reikšmė

Prancūzijos karių žuvo daugiau kaip 2500, buvo sužeista daugiau kaip 19 600, Sardinijos karių žuvo apie 1000, buvo sužeista daugiau kaip 4900. Austrijos karių žuvo apie 5420, buvo sužeista daugiau kaip 26 100.

1859 11 10 Ciuricho sutartimis Austrija perdavė Lombardiją Prancūzijai, o ši atidavė ją Sardinijai. 1860 03 24 Turino sutartimi Sardinija atidavė Prancūzijai Nicą ir Savoją.

Po karo susidarė Italijos susivienijimo prielaidos, nes žymiai susilpnėjo Austrijos (iki 1866 išlaikė tik Veneciją) ir sustiprėjo įtakingiausios Italijos valstybės Sardinijos pozicijos; iki 1861 Sardinija prisijungė didumą Italijos. Po 1859–60 sukilimų Toskanos, Parmos ir Modenos valdovai buvo nuversti, popiežiaus valdžia panaikinta Bolonijoje, Ferraroje, Ravennoje ir Forlì.

Šiame kare pasireiškė karybos naujovės: abi pusės (sąjungininkai ir Austrija) karius gabeno geležinkeliais, prancūzai naudojo graižtvines patrankas, pasenusią kolonų taktiką imta keisti skleistine rikiuote – šaulių grandinėmis, didėjo vadovavimo, pirmiausia generalinio ir junginių štabų, vaidmuo.

Prancūzijos–Austrijos karas; Austrijos–Prancūzijos karas

L: A. Blumberg A Carefully Planned Accident: The Italian War of 1859 Selinsgrove 1990; F. J. Coppa The Origins of the Italian Wars of Independence London 1992; F. C. Schneid The Second War of Italian Unification 1859–61 London 2012.

1088

2271