baigtniai skrtumai, funkcijos pokyčiai, kai jos argumentas kinta diskrečiai. Funkcijos f(x) pirmosios eilės baigtiniu skirtumu vadinamas jos pokytis Δf(x) = f(x + h) – f(x), kai h pastovus. Analogiškai apibrėžiamas antrosios eilės baigtinis skirtumas: Δ2f(x) = Δf(x + h) – Δf(x) = f(x + 2h) – 2f(x + h) + f(x), …; n eilės baigtinis skirtumas: ; čia – derinių skaičius. Neribotai mažinant h iš funkcijos baigtinių skirtumų galima gauti tos funkcijos atitinkamos eilės išvestinę (jei ji egzistuoja): . Lygtys, kuriose yra baigtiniai skirtumai, vadinamos skirtuminėmis lygtimis. Jų bendrasis pavidalas F(x, f(x), Δf(x), …, Δnf(x)) = 0, arba (atitinkamai pertvarkius) F1(x, f(x), f(x + h), …, f(x + nh)) = 0; pastarojo pavidalo skirtuminės lygtys yra analogiškos diferencialinėms lygtims. Paprasčiausios iš jų Δf(x) = φ(x) sprendinys analogiškas integralui. Tiesinės homogeninės skirtuminės lygties su pastoviais koeficientais f(x + n) + a1f(x + n – 1) + … + anf(x) = 0 sprendinys paprasčiausiu atveju, kai vadinamos charakteringosios lygties λn + a1λn–1 + … + an–1λ + an = 0 šaknys λ1, …, λn skirtingos, yra +… + ; Ck – bet kokios konstantos. Baigtiniai skirtumai apibendrinami imant bet kurią skirtingų skaičių seką x0, x1, …, xn ir sudarant vadinamus padalytuosius skirtumus Δ(f; x0, x1) = , …, Δn(f; x0, x1, …, xn) = . Baigtinių skirtumų teoriją kartu su matematine analize plėtojo I. Newtonas, B. Tayloras, L. Euleris, J. H. Poincaré. Baigtiniai skirtumai taikomi funkcijų interpoliavimui, skaitiniam diferencijavimui ir integravimui, apytiksliam diferencialinių lygčių sprendimui.
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.