baile chino, Čilės katalikų bendruomenių muzikinė tradicija, kai per religines šventes muzikuojant, šokant ir dainuojant liudijamas tikėjimas, garbinama vienas katalikų šventųjų. UNESCO reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybė (2014).
Tradicija praktikuojama areale nuo Norte Chico iki Čilės centrinio regiono. Pagal vietoves skiriama 5 tradicijos stiliai: Atakama (Capiapó ir Huiasco), Andakoljo (Elqui ir Limari), Čoapa (Combarbalá ir Quilimarí), Petorka (Longotoma, Petorc, La Ligua). Akonkagva (Aconcagua, Limache).
Šokiai – šuoliukai, judesiai sulenktomis kojomis – atliekami ritmiškai muzikuojant ikikolumbinio laikotarpio būgnais ir fleitomis (jomis išgaunanas unikalus garsas). Šventės vedėjas alférez dainuoja jau sukurtas dainas arba kuria posmus improvizuodamas, perpasakodamas Senojo ir Naujojo Testamento šventųjų istorijas arba į juos kreipdamasis. Vedėją lydi vienodas skaičius simetriškomis eilėmis išsirikiavusių muzikantų ir šokėjų. Fleitistai chinos de flauta turi jiems priskirtus vaidmenis: puntero duoda toną ir yra atsakingas už visos grupės muzikavimo ritmą; segundero jam pritaria, asistuoja; grupėje colero dalyvauja ir vaikai, ir kiti įvairaus amžiaus muzikantai. Būgnininkai tamborero vadovauja choreografijos piešiniui, kontroliuoja muzikos tempą. Kiekviena grupė turi vėliavos nešėją portaestandarte ir sargybinius escoltas, dažniausiai moteris.
Pirmoji baile chino įvyko 1585 Andacollo mieste. Anksčiau baile chino praktikuodavo asociacijos, kurioms priklausė kaimiškų vietovių žvejai, kalnakasiai ar žemdirbiai vyrai. Vėliau bendruomenės tapo atviresnės, į jų veiklą įsitraukė ir miestų gyventojai, tarp jų ir moterys. Dalyvavimas baile chino laikomas prestižine veikla. Tradicijos išmokstama šeimose iš vyresnių šeimos narių.
3209