bendrats, infinitỹvas (lot. infinitivus), nekaitoma veiksmažodžio forma, žyminti veiksmą, bet nenurodanti asmens ir skaičiaus (lietuvių kalboje – ir laiko, rūšies, nuosakos): eti, nèšti, gulti. Bendratis nėra paveldėta iš indoeuropiečių prokalbės. Baltų kalbose susidarė iš veiksmų pavadinimų (mirts, būts) naudininko linksnio su galūne ‑i/‑ie, reiškusio tikslą ar paskirtį. Šią reikšmę kai kuriuose sakiniuose bendratis yra išlaikiusi iki šiol (Atvedė arklį parduoti). Giminiškose kalbose bendratis yra išriedėjusi ir iš kitų veiksmažodinių daiktavardžių formų. Kai kur (lotynų, senojoje graikų kalbose) bendratis gali būti skirtingų rūšių ir laikų: plg. lotynų laudare (esamasis laikas), laudavisse (būtasis laikas) ‘girti’, laudari ‘būti giriamam’. Lietuvių kalboje bendratis yra viena iš 3 pagrindinių veiksmažodžio formų: pagal ją veiksmažodžiai pateikiami žodynuose, gramatikose, iš jos kamieno daroma daug asmenuojamųjų ir neasmenuojamųjų veiksmažodžio formų.
2352