benefcija (lot. beneficium – geradarystė, labdara), vidurinių amžių Europoje sąlyginė žemės valda. Atsirado Frankų karalystėje.
Po 8 a. pradžios Karolio Martelio beneficinės reformos senjoras laisvajam frankui už karinę arba administracinę tarnybą galėjo duoti beneficiją – žemės valdą (su jos gyventojais) iki gyvos galvos (lenas). Ilgainiui dažnai tokia valda tapdavo paveldima nuosavybe (feodas).
Beneficijos terminas taikomas tolygiems reiškiniams ir kitose šalyse apibūdinti. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 15–16 a. labiausiai paplitusi beneficijos forma buvo ištarna. Jos valdymo terminas buvo įvairus: iki atskiro nurodymo, iki vasalo arba iki jo artimiausio įpėdinio gyvos galvos. Beneficija pamažu virsdavo tėvonija: ją didysis kunigaikštis ar ponas pripažindavo bajoro tėvonija be išlygų arba suvaržydamas perleidimo teisę (ją paprastai suteikdavo vėliau).
683
ištarna
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.