Bouguero, Lamberto ir Beero dėsnis (Bugèro, Lámberto ir Bro dsnis), Beero, Lamberto ir Bouguero dėsnis, Lamberto ir Beero dėsnis, monochromatinės šviesos pluoštas, sklindantis šviesą sugeriančioje medžiagoje, silpsta didėjant medžiagos sluoksnio, kurį pereina šviesa, storiui l: I(l) = I0e–kλl; čia I(l) – pro sluoksnį praėjusios šviesos intensyvumas, I0 – į sluoksnį krintančios šviesos intensyvumas, kλ – šviesos sugerties koeficientas, priklausantis nuo terpės prigimties, būsenos, t. p. nuo šviesos bangos ilgio λ. Tirpalų kλ = κc; čia κ – vienetinės koncentracijos medžiagos molinis sugerties koeficientas (jis apibūdina šviesos pluošto silpimą vienetinės koncentracijos tirpale; priklauso nuo terpės prigimties ir būsenos bei λ), c – tirpalo koncentracija. Tirpalų Bouguero, Lamberto ir Beero dėsnis užrašomas šitaip: I(l) = I0eκcl. 1729 Bouguero, Lamberto ir Beero dėsnį eksperimentais nustatė P. Bougueras, 1760 teoriškai išnagrinėjo J. H. Lambertas, o 1852 Augustas Beeras (Vokietija) pritaikė organinių dažų tirpalams tirti.
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.