Bulgãrijos literatūrà. Bulgarijos literatūra – seniausia slavų literatūra. Pradėta kurti 9 a. antroje pusėje. Jos pradžia siejama su slavų raštijos kūrėjų Kirilo ir Metodijaus bei jų mokinių švietėjiška veikla. Seniausi raštijos paminklai – Bizantijos autorių kūrinių vertimai ir perkūrimai, originali kūryba, kurioje svarbią vietą užima Kirilo ir Metodijaus gyvenimo aprašymai. 9–10 a. Bulgarijos literatūra išgyveno aukso amžių. Literatūros suklestėjimui didelę įtaką turėjo Ochrido (kūrėjas ir svarbiausias atstovas Klemensas Ochridietis) ir Preslavo (žymiausi atstovai – Konstantinas Preslavietis, Jonas Egzarchas, Chraberas Černorizecas, 9 a. pabaiga–10 a. pradžia) literatūros mokyklos. Šio laikotarpio autorių kūriniai turėjo įtakos serbų, rumunų, senovės rusų, iš dalies ir kroatų krikščioniškosios literatūros raidai. Buvo kuriami įvairūs žanrai: šventųjų gyvenimo aprašymai, kronikos, filosofijos ir gramatikos veikalai, apokrifai, pamokslai, religinė poezija. Literatūros plėtotę skatino oficialiõsios Bažnyčios ir bogomilų polemika. Svarbesni veikalai – Kozmos Presviterio Traktatas prieš bogomilus (10 a.) ir Bulgarų apokrifinis metraštis (12 amžius). Bizantijos valdymo metais Bulgarijos literatūra sumenko. 14 a. viduryje iškilus Tirnovo literatūros mokyklai (jos kūrėjai – Teodosijus Tirnovietis, apie 1300–63, ir Eutimijus Tirnovietis) literatūrinis gyvenimas suaktyvėjo, buvo vykdoma kalbos ir rašybos reforma. Šios mokyklos svarbiausi sekėjai – Kiprijonas, Juozapas Bdinietis (14 a. antra pusė), Konstantinas Kostenecietis (apie 1380–po 1431), Grigorijus Camblakas. Osmanams užkariavus Bulgariją (1393–96) literatūra sumenko. Vyravo daugiausia vienuolynuose rašyta religinė literatūra. 16 a. susikūrė Sofijos literatūros mokykla, kurios svarbiausi atstovai – Popas Pėjus (15 a. pabaiga–16 a. pirma pusė) ir Motiejus Gramatikas (16 a. vidurys). Plito naujųjų laikų kankinių Grigorijaus (m. 1515) ir Nikolos (m. 1555) kultas ir gyvenimo aprašymai. 17–18 a. plėtojosi hagiografiniai žanrai, grožiniai bei metraštiniai pasakojimai, buvo populiarūs damaskinai (pavadinimas pagal graikų pamokslininką Damaskiną Studitą) – religinio ir pamokomojo turinio raštų rankraštiniai rinkiniai. Bulgarų tautinio atgimimo pradžia – vienuolio Paisijaus Chilendariečio knyga Slavų bulgarų istorija (1762), kuri turėjo didelę įtaką bulgarų tautinei savimonei formuotis. Literatūroje sustiprėjo individualizmo tendencijos, paskatinusios atsirasti autobiografijos žanrą (Sofronijus Vracietis). Susiformavo grožinis ir literatūros kritikos žanrai. Svarbesni poetai: Neofitas Rilietis (1793–1881), Neofitas Chilendarietis Bozvelis (apie 1785–1848), Naidenas Gerovas (1823–1900). 19 a. 3–5 dešimtmetyje sukurta mokomosios literatūros (Petaro Berono, 1800–71, elementorius 1824; Neofito Riliečio pirmoji bulgarų kalbos gramatika 1835). Literatūroje išryškėjo rusų visuomeninės ir literatūrinės minties įtaka. Bulgarijos literatūra suklestėjo 19 a. antroje pusėje – nacionalinio išsivadavimo judėjimo laikotarpiu. G. Rakovskio, D. Čintulovo, P. Slaveikovo, Ch. Botevo poezijai būdinga patriotizmas. Išpopuliarėjo poemos žanras. Prozos kūrinių parašė L. Karavelovas, V. Drumevas. Pirmąją bulgarų dramą sukūrė Dobri Voinikovas (1833–78). Literatūroje vyravo kovos už laisvę tema. Prasidėjo realizmo plėtotė. Naujosios literatūros pradininkas – I. Vazovas. Feljetonų, humoristinių epigramų, novelių parašė A. Konstantinovas, Čudomiras, satyrinės poezijos – Stoyanas Michailovskis (1856–1927). Elinas Pelinas sukūrė kaimo tematikos apsakymų. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje literatūros raidai turėjo įtakos žurnalas Misăl (1892–1907), Vakarų Europos moderniosios literatūros kryptys. Poezijoje atsirado simbolių, gyvenimo džiaugsmo, erotinės meilės motyvų (K. Christovas, P. Javorovas, T. Trajanovas, D. Debelianovas). Prozoje sustiprėjo psichologiškumas (A. Strašimirovas, P. Todorovas, J. Jovkovas, S. Minkovas). Žymesni poetai – Nikolajus Lilijevas (1885–1960), D. Gabe, E. Bagriana, A. Ch. Dalčevas. Socialinių motyvų gausu, ryšku protestas prieš diktatūrą G. Milevo, Ch. Smirnenskio, N. Furnadžijevo, Nikola Vapcarovo (1909–42) poezijoje. Po 1944 Bulgarijos literatūroje įsigalėjo socialistinis realizmas. Vyravo oficialiąją ideologiją atspindinti literatūra. Po atšilimo laikotarpio sukurta istorinių ir gyvenamojo meto, visuomeninės tematikos prozos kūrinių (E. Stanevas, B. Rainovas, N. Chaitovas, I. Petrovas, A. Dončevas). Mitologinių motyvų gausu J. Radičkovo kūryboje, psichologiškumu pasižymi P. Vežinovo kūriniai. Poeziją rašė jau žinomi ir naujesni kūrėjai B. Dimitrova, Penjo Penevas (1930–59), Andrejus Germanovas (1932–81), Konstantinas Pavlovas (1933–2008), L. Levčevas, Damianas Damianovas (1935–99), S. Canevas, B. Christovas, Ivanas Metodijevas (1946–2003), Petja Dubarova (1962–79). Žymesni 20 a. antros pusės dramaturgai ir prozininkai: Kamenas Zidarovas (1902–87), V. Petrovas, J. Radičkovas, Ivanas Radojevas (1927–94), G. Danailovas, Stanislavas Stratijevas (1941–2000), Stefanas Canevas (g. 1936).
Vertimai į lietuvių kalbą
Lietuvių kalba išleista N. Chaitovo, D. Dimovo, Elino Pelino, J. Jovkovo, G. Karaslavovo, S. Minkovo, J. Radičkovo, B. Rainovo, E. Stanevo, I. Vazovo, P. Vežinovo ir kitų rašytojų kūrinių, rinkiniai Bulgarų pasakos (1975), Bulgarų novelės (1987).
Bulgarijos kultūra
L: A. C. Moser A History of Bulgarian Literature 865–1944 Paris 1972; Rečnik po nova bălgarska literatura 1878–1992 Sofia 1994.
692
Bulgarijos konstitucinė santvarka
Bulgarijos partijos ir profesinės sąjungos
Bulgarijos ginkluotosios pajėgos