buožė (Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija / Archeologijos ir istorijos muziejus)
búožė, senovinis kovos ginklas. Pradėta naudoti neolite, labiausiai plito 12–13 amžiuje. Iš pradžių buvo akmeninės, vėliau naudotos kampuotos žalvarinės arba geležinės, su mediniu kotu. Buožės prototipas – kuoka. Lietuvoje buožės naudota nuo neolito iki 16 a. vidurio; nebuvo plačiai paplitusi. Rasta įvairių formų buožių: pailgų (plaktukai; 24), plokščių ir ovalo pjūvio (7), rutulinių ir statinėlinių (12), žvaigždinių (3) ir rombinių (7, pastarosios atgabentos iš Suomijos), antro tūkstantmečio akmeninių ir keletas 12–13 a. geležinių buožių.
983
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.