Cererà (Ceres, kilm. Cereris), senovės romėnų derlingumo ir žemdirbystės deivė. Saturno ir Opsės dukra. Jupiterio, Junonos, Neptūno, Plutono sesuo, tapatinant su Demetra – Persefonės motina. Atsakinga už javų ir kitų augalų augimą ir brendimą, t. p. buvo siejama su požeminiu pasauliu, galėjo sukelti žmonėms beprotybę; globojo motinystę. Pagal vieną iš mitų, kai mirusiųjų karalystės valdovas Plutonas pagrobė jos dukterį Proserpiną (Persefonę), Cerera apsigyveno prie įėjimo į Tartarą. Kilus pavojui, kad žemėje nebeaugs javai ir kiti augalai, Jupiteris įsakė leisti Proserpinai keliauti pas motiną. Dukros sugrįžimas pas Cererą ir su juo susijęs gamtos atgaivinimas į romėnų tradiciją įėjo kaip pavasario šventė Cerealijos, švenčiamos balandžio 12–19 dienomis. 493 m. prieš Kristų ant Aventino kalvos pastatyta šventykla tapo plebėjų religinės ir politinės veiklos centru, garsėjo meno kūrinių puošnumu (31 m. prieš Kristų sudegė, bet Augustas ją atstatė).
Cerera (2 a. po Kristaus; Vatikano muziejus)
Cerera vaizduojama su skeptru, vaisių ir gėlių pintine, kviečių vainiku. 3 a. prieš Kristų Cereros kultas buvo helenizuotas ir susiliejo su Demetros kultu.