chimera

chimera iš Arezzo (Florencijos archeologijos muziejus)

chimerà (pagal graikų mitologinio personažo Chimeros vardą; gr. chimaira – ožka), dailės kūrinys arba dekoro motyvas, vaizduojantis pabaisą su liūto galva, ožkos liemeniu ir gyvatės galva pasibaigiančia drakono uodega. Platesne prasme – bet kokia fantastinė pabaisa. Simbolizuoja tamsą, nežabotus instinktus. Būdinga senovės graikams ir etruskams (vazų tapyba, akmeninės ir bronzinės chimerų statulos, architektūros dekoras). Viena įspūdingiausių – bronzinė chimera iš Arezzo, sukurta apie 480 pr. Kr. Etrūrijoje. Ypač išplito viduramžiais; nutolo nuo graikų ikonografijos, įgijo gąsdinamų bruožų, susijusių su krikščionybe (velnio ragai, pusiau moters, pusiau žvėries, žalčio kūnas). Dažna romaninių ir ypač gotikinių bažnyčių puošyboje (Paryžiaus Dievo Motinos katedros dekoras; pradėta 1163).

Renesanso ir klasicizmo laikotarpiais chimeros populiarumas išblėso; vėl atgijo 19 a. romantizmo raižiniuose, dekoratyvinių dirbinių ir architektūros puošyboje.

2972