dárbo rinkà, darbo jėgos pirkimo ir pardavimo ekonominių santykių sistema.
Darbo rinkos subjektai – darbdaviai, darbuotojai ir bedarbiai. Darbo rinkoje darbo jėga paskirstoma ir perskirstoma tarp ekonominės veiklos rūšių, teritorijų ir profesijų.
Darbo rinkos svarbiausi elementai
Darbo rinkos svarbiausi elementai: darbo (darbo jėgos) pasiūla, darbo (darbo jėgos) paklausa, darbo rinkos konjunktūra, darbo jėgos kaina (darbo apmokėjimas), darbo rinkos infrastruktūra.
Darbo pasiūlą apibūdina galinčių ir norinčių dirbti samdos pagrindais žmonių skaičius ir jų socialinė demografinė bei profesinė kvalifikacinė struktūra. Darbo pasiūlos svarbiausi rodikliai: bedarbių skaičius, konkurencijos laipsnis (bedarbių, pretenduojančių į vieną laisvą darbo vietą pagal profesijas, vidutinis skaičius), intensyvumas (per tam tikrą laikotarpį į darbo biržas besikreipusių žmonių skaičiaus ir darbingo amžiaus arba ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičiaus procentinis santykis).
Darbo paklausą nusako darbo jėgos poreikis, kuriam panaudoti yra sukurtos darbo vietos ir skirtas darbo užmokesčio fondas, apimtis ir struktūra. Darbo biržos kaupia duomenis apie laisvas darbo vietas pagal profesijas, ekonominės veiklos rūšis ir ekonomikos sektorius.
Darbo rinkos konjunktūra apibūdina darbo jėgos pasiūlos ir darbo jėgos paklausos santykį. Šis santykis priklauso nuo įvairių ekonominių, socialinių, politinių veiksnių. Darbo rinkos konjunktūros svarbiausi rodikliai: nedarbo lygis (bedarbių skaičiaus ir ekonomiškai aktyvių arba darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus procentinis santykis), konkurencijos laipsnis ir norma (parodo, kokia nedirbančiųjų dalis procentais gali būti įdarbinama laisvose darbo vietose), įdarbinimo lygis (per tam tikrą laikotarpį įdarbintų bedarbių skaičiaus ir to laikotarpio bedarbių vidutinio skaičiaus procentinis santykis) ir įdarbinimo norma (per tam tikrą laikotarpį įdarbintų bedarbių skaičiaus ir per tą laikotarpį užregistruotų naujų bedarbių skaičiaus procentinis santykis), vidutinė nedarbo trukmė (vidutinis laikotarpis mėnesiais, per kurį vienas bedarbis susiranda darbą), užregistruotų bedarbių kokybinė sudėtis (pagal įvairias charakteristikas). Darbo rinkos infrastruktūra apima valstybines ir nevalstybines institucijas (įdarbinimo tarnybas, įmonės personalo tarnybas, profesines organizacijas ir specialius fondus) ir jų veiklą bei darbo santykius jose reguliuojančių teisės normų sistemą.
Valstybės darbo rinkos politika
Valstybės darbo rinkos politika sprendžia 2 pagrindinius uždavinius: veikia nedarbo lygį bei trukmę ir socialiai saugo bedarbius. Aktyvi darbo rinkos politika apima valstybės socialines ir ekonomines priemones, kurios saugo dirbančiuosius nuo nedarbo bei mažina nedarbą: profesinio mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo programas, finansinę paramą esamoms darbo vietoms išsaugoti ir naujoms steigti ir kita. Pasyvi darbo rinkos politika apima valstybės priemones, kuriomis nedarbo atveju nustatomos kompensacijų sąlygos, formos ir apimtys, garantuojamas draudimas nuo nedarbo. Pasirenkamų priemonių apimtys, kokybė ir efektyvumas bei finansavimo šaltiniai priklauso nuo šalies ar regiono konkrečių sąlygų.
Oficialioji ir neoficialioji darbo rinka
Darbo rinka gali būti oficialioji (šalies darbo rinkos dalis, veikianti pagal ją reguliuojančius įstatymus) ir neoficialioji (juodoji, šešėlinė; joje darbo jėga perkama ir parduodama nesudarant darbo sutarties, nesilaikant darbo santykius reguliuojančių įstatymų).
Darbo rinkos ypatumai
Palyginti su kitomis prekių rinkomis, darbo rinka turi ypatingų bruožų. Darbo rinkoje mainai nepabaigiami, darbdavio ir darbuotojo interesų prieštaravimų gali išlikti net ir susitarus (darbdavys perka darbuotojo gebėjimą dirbti ir nori duoti užduotį, kuri didintų šį gebėjimą, o darbuotojas, gaunantis nustatytą darbo užmokestį, nori užduotį sumažinti). Paprastai dirbama grupėmis, kurios nustato tam tikras taisykles ir narių socialinę sąveiką ir taip gali veikti darbdavio bei darbuotojo galutinį susitarimą. Darbo rinkai būdingos didelės organizacijos (profsąjungos, įmonės, valstybė), santykių visuomeniškumas, didelė diferenciacija (darbuotojų kvalifikacijos, išsilavinimo, fizinių savybių, amžiaus, gyvenimo būdo ir kita). Darbo pasiūla mažiau paklūsta rinkos dėsniams nei darbo paklausa (darbo pasiūlą sunku priartinti iki paklausos lygio), tarp jų esama tam tikrų prieštaravimų (jų padariniai – nedarbas arba darbo jėgos stoka). Darbo rinkoje ekonominių tikslų siekiama derybomis.
Darbo rinka Lietuvoje
Lietuvoje 2017 į darbo biržas kreipėsi apie 252 000 bedarbių (iš jų 16–25 metų amžiaus – 18 600), įdarbinta 164 800. Laisvų darbo vietų buvo apie 222 100 (paslaugų įmonėse – apie 135 200, pramonės – daugiau kaip 47 700, statybos – apie 29 300, žemės ūkio – apie 9500). Vidutinis metinis nedarbo lygis sudarė 7,9 % (metų pradžioje – 8,5 %, metų pabaigoje – 8,7 %), didžiausias Lazdijų ir Ignalinos rajonų savivaldybėse (po 14,9 %), mažiausias Kretingos rajono savivaldybėje (4,1 %), Neringoje ir Birštone (po 4,6 %). 2017 valstybė aktyviai darbo rinkos politikai (remiamajam įdarbinimui, paramai darbo vietoms steigti, paramai mokymuisi ir judumui) finansuoti skyrė 28,9 mln. eurų (šių priemonių finansavimo pagrindinis šaltinis – Užimtumo fondas, sudaromas iš nedarbo socialinio draudimo lėšų), nedarbo socialinio draudimo išmokoms – 95,1 mln. eurų. Savivaldybių biudžetų lėšos naudojamos daugiausia viešiesiems darbams finansuoti.
L: Darbo rinkos terminai ir sąvokos Vilnius 1998.
865
darbo pasiūla; darbo paklausa