Alden David (Deividas Áldenas) 1949 10 16Niujorkas, Jungtinių Amerikos Valstijų muzikinio teatro režisierius. Vienas įtakingiausių ir produktyviausių Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos muzikinio teatro režisierių.
Išsilavinimas ir veikla
Baigė Pensilvanijos universitetą, studijuodamas režisavo Omahos operoje. 1978 debiutavo Europoje (G. Verdi Rigoletas Škotijos operoje Glazge), 1980 – teatre Metropolitan Opera Niujorke (A. Bergo Vocekas). Daugiausia spektaklių sukūrė Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės ir Vokietijos operos teatruose, bendradarbiavo su žymiausiais operos teatrais: San Francisco opera, Čikagos lyrine opera, Dallaso opera, Grand Opera Houstone, Naujuoju Izraelio operos teatru, Bavarijos valstybine opera Miunchene, Paryžiaus nacionaline opera, Anglijos nacionaline opera, Covent Garden Londone, Velso nacionaline opera, Karališkąja Danijos opera, Nyderlandų nacionaline opera, Ciuricho operos teatru ir kitais.
David Alden
Sukūrė televizijos ir kino filmų, kitų sceninių projektų, tarp jų – režisavo muzikinius filmus Septynios mirtinos vidurinės klasės nuodėmės (The Seven Deadly Sins of the Middle Class 1983, su režisieriumi Barrie Gavinu, pagal K. Weillio muziką), Žiemos kelionė (Winterreise 1997, pagal F. Schuberto dainų ciklą), popgrupės Pet Shop Boys pirmąjį pasaulinį Pasirodymo turą (Performance Tour 1991), pagal šio kompozitoriaus operas sukurtų spektaklių scenas dokumentiniam filmui Verdi. Pagrindinis filmas apie Giuseppe Verdi gyvenimą ir kūrybą (Verdi: A Major Film on the Life and Work of Giuseppe Verdi 2011, režisierius B. Gavinas).
Operos režisūra
D. Alden. L. Janáčeko operos Jenufa spektaklio scena (2016, scenografas Charlesas Edwardsas, kostiumų dailininkas Jonas Morrellis; priekyje: Jenufa – Laura Wilde, Števa – Nicky Spence’as; Anglijos nacionalinė opera)
Režisavo daugiau kaip 60 operos ir muzikinio teatro spektaklių; svarbiausi: G. Verdi Traviata (1985), Makbetas (1997), L. Janáčeko Makropulo receptas (1995), Katia Kabanova (1998), Jenufa (2004, 2006), F. Poulenco Žmogaus balsas (1999), C. A. Debussy Pelėjas ir Melisanda (2011), R. Wagnerio Skrajojantis olandas (2023, visi Jungtinių Amerikos Valstijų teatruose), G. F. Händelio Ariodantė, R. Wagnerio Tristanas ir Izolda (abu 1996), Lohengrinas (2018), C. Monteverdi Popėjos karūnavimas, H. L. Berliozo Fausto pasmerkimas (abu 1997), G. A. Rossini Ežero mergelė (2007), Semiramidė (2018), G. Donizetti Liučija di Lamermur (2008), G. Verdi Otelas (2014, visi Jungtinės Karalystės teatruose), G. F. Händelio Rinaldas (2000), P. Čaikovskio Pikų dama (2001), R. Wagnerio Nybelungo žiedas, C. Monteverdi Uliso sugrįžimas į tėvynę (abu 2003), A. Bergo Lulu (2004), G. Verdi Likimo galia, F. Cavalli Kalisto (abu 2005, visi Bavarijos valstybinėje operoje Miunchene).
1984 Škotijos operoje Glazge D. Aldeno pastatytas P. Čaikovskio operos Mazepa spektaklis sukėlė skandalą dėl scenoje pavaizduotų skerdynių su grandininiu pjūklu ir tapo naujo režisūrinio operos teatro etapo simboliu. Kituose teatruose dar režisavo operos (J. Offenbacho Hoffmanno pasakos 1996, R. Wagnerio Tanhoizeris 1996, Parsifalis 2003, Niurnbergo meisterzingeriai 2013, W. A. Mozarto Don Žuanas 2002, G. A. Rossini Turkas Italijoje 2008, G. Donizetti Marija Stiuart 2018, Ana Bolena 2021, G. Verdi Du Foskariai 2013, J. F. F. É. Halévy Žydė 2022), operetės (J. Strausso Čigonų baronas 1998) spektaklių. 2006 Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre režisavo R. Strausso operos Salomėja spektaklį.
D. Aldeno režisūros stiliui būdinga šiuolaikinės, kontroversiškos, dažnai politiškai angažuotos klasikinių operų interpretacijos, vizualinei raiškai – brutalumo elementai, įtakos jam turėjo (ypač ankstyviesiems spektakliams) vokiečių ekspresionistinio kino estetika. Pelnė įvairių operos teatro apdovanojimų.
3227