diãspora (gr. išsklaidymas), svetur gyvenanti tautos dalis. Diasporos terminą istorikai dažniausiai taiko žydų bendruomenėms nuo tada, kai Babilono karalystė 586 pr. Kr. užkariavo Judėjos karalystę ir dalis pabėgusių žydų nebegrįžo. Helenizmo epochoje pirmosios didesnės žydų diasporos buvo Egipto Aleksandrijoje ir Antiochijoje. Po 60–70 ir 132–135 sukilimų prieš Romos valdžią didžioji žydų dalis buvo išvaryta iš Palestinos. 2 a. ne Palestinoje jau gyveno apie 5 mln. žydų.
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.