didãktika (graikų kalba didaktikos – pamokomas), pedagogikos šaka, tirianti mokymo ir mokymosi procesą. Βūna bendroji didaktika (nagrinėja mokymo proceso dėsningumus, principus ir kita) ir specialioji didaktika (nagrinėja tam tikrų mokymo dalykų dėstymą). Didaktikos tikslas – sukurti efektyvių ugdytojo ir ugdytinio sąveikos metodų, būdų, organizavimo formų ir priemonių, kuriais remdamasis ugdytinis, savarankiškai veikdamas, galėtų ne tik įgyti žinių, bet lavintis, tobulėti kaip asmenybė bei gebėti tobulintis toliau. Taikomi įvairūs tyrimo metodai: mokymo proceso stebėjimas, pokalbiai, darbo analizė, anketos, eksperimentai, matematiniai bei kiti metodai ir kita.
Jau antikos laikais mokymo problemas nagrinėjo Platonas, Aristotelis, Sokratas, Kvintilianas. Terminas didaktika pradėtas vartoti 17 amžiuje. Didaktikos pagrindinius teiginius (nuo konkretaus prie abstraktaus, nuo atskiro prie bendro, nuo lengvo prie sunkesnio) išdėstė čekų pedagogas J. A. Komenský veikale Didžioji didaktika (Didactica magna 1632). Jo teiginiai apie visuotinį švietimą, mokymą gimtąja kalba sukėlė perversmą mokymo teorijoje. 17–19 a. didaktikos teorijas išplėtojo Šveicarijos pedagogas J. H. Pestalozzi, vokiečių pedagogai F. A. W. Diesterwegas ir J. F. Herbartas. Jie teigė, kad reikia atsižvelgti į vaiko psichikos ir prigimties ypatumus, skirti dėmesio mokinių aktyvumui, formuoti savarankiškumą. 19 a. antroje pusėje rusų pedagogas K. Ušinskis moksliškai pagrindė mokymo procesą, atskleidė psichofiziologinius mokymo pagrindus, nagrinėjo žinių suvokimo, supratimo ir įtvirtinimo problemas. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose susiklostė eksperimentinė (W. A. Lay, E. F. W. Meumannas, E. L. Thorndike’as), pragmatinė (J. Dewey) ir kitos didaktikos kryptys. Jų atstovai kritikavo verbalizmą (knyginį, dogmatišką mokymą), mokyklos atitrūkimą nuo gyvenimo, kėlė motorinių veiksmų, įgūdžių, empirinio patyrimo reikšmę mokymo procese.
Lietuvoje pirmąja didaktine lietuviška knyga laikytinas M. Mažvydo Catechismvsa prasty szadei (1547), kuriame autorius pataria, kaip mokyti, organizuoti pratybas, koks turi būti mokytojas, kad mokomas vaikas būtų ir auklėjamas. 17 a. padaugėjus mokyklų ir kolegijų, suaktyvėjo didaktikos raida, pradėjo plisti humanistinės idėjos. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje ypač populiaros buvo J. A. Komenský, J. H. Pestalozzi teorijos. 1773 įkurta Edukacinė komisija reikalavo atsisakyti verbalizmo, atmintimi pagrįstų mokymo metodų, taikyti vaizdines priemones. 19 a. pažangias didaktikos idėjas propagavo Vilniaus universiteto dėstytojai, K. R. Nezabitauskis-Zabitis, S. Daukantas, M. Valančius ir kiti. 20 a. pradžioje didaktikos raidą paskatino nacionalinės lietuvių mokyklos atsiradimas, jos uždavinių, mokymo turinio, principų nagrinėjimas (J. Šliūpas, J. Adomaitis-Šernas, A. Jakučionis). S. Šalkauskis siūlė, kad mokomasis dalykas ir jo mokymas sudarytų kuo palankiausias sąlygas sėkmingam mokinio lavinimuisi. J. Vabalas-Gudaitis sukūrė konstrukcinės sąveikos teoriją. Didaktikos problemas nagrinėjo pedagogai J. Laužikas, V. Rajeckas, V. Vaitkevičius ir kiti.
2193