dievóieška (rus. богоискательство, bogoiskatel′stvo), religijos filosofijos srovė Rusijoje. Susiformavo 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje, paplito po 1905–07 revoliucijos pralaimėjimo. 1901–03 dievoieškos klausimus svarstė D. Merežkovskio organizuoti Religiniai filosofiniai susirinkimai, 1907–17 jų veiklą tęsė Sankt Peterburgo religinė filosofinė draugija, kuri leido žurnalus Novyj put, Voprosy žizni, Vesy; panašios draugijos veikė Maskvoje, Kijeve, Tbilisyje ir kitur. Dievoieškos atstovai savo kūrybą dar spausdino žurnaluose Vechi, Severnyj vestnik, Mir iskusstva, Trudy i dni ir kitur.
iš kairės: Z. Gippius, D. Filosofovas ir D. Merežkovskis
Teorinės ištakos
Dievoieškos teorijoms daug įtakos turėjo L. Tolstojaus filosofija. Jis žmogaus gyvenimo prasmę suprato kaip Dievo ieškojimą, plėtojo racionalią dorovinę Dievo ir žmogaus sampratą, jos pagrindu kūrė bendros žmonių religijos apmatus. L. Tolstojus abejojo Stačiatikių Bažnyčios Dievo esmės, jo savybių, pirmapradės nuodėmės, apvaizdos dogmomis, neigė Švenčiausiosios Trejybės mokymą, Jėzaus Kristaus dieviškąją prigimtį.
Dievoieškos idėjų formavimuisi t. p. svarbios V. Solovjovo plėtotos dievažmonijos ir visuotinybės koncepcijos ir mokymas apie sofiją, V. Rozanovo plėtota kūno ir dvasios, žemiškumo ir dangiškumo priešprieša, F. Dostojevskio apmąstymai apie žmogaus kelią į Dievą, F. Nietzsches skelbta būtinybė kurti naujas vertybes, jo antžmogio ir kitos filosofinės idėjos, t. p. simbolizmo literatūra, muzika ir dailė.
Bendrieji bruožai
Dievoieškos srovė buvo teoriškai nevienalytė, jos atstovai tarpusavyje ginčijosi įvairiais klausimais. Kai kurios jų idėjos buvo artimos egzistencializmui ir personalizmui. Dievoieškos filosofai nagrinėjo Dievo ir žmogaus, Bažnyčios ir pasaulio bei religijos ir kultūros santykio klausimus. Dauguma filosofų ieškojo naujos Dievo sampratos, kai kurie jų teigė, kad būtina nauja sinkretinė religija ir naujoji Bažnyčia. Daugelis kritikavo (ar atmetė) stačiatikybę ir oficialią to meto Bažnyčią. Kai kurie manė, kad reikia atskleisti dar neatskleistą stačiatikybės tiesą, arba tikėjo tolesne krikščionybės evoliucija. Dalis dievoieškos atstovų atmetė kultūrą dėl utilitarinių ar religinių priežasčių, kiti kultūroje įžvelgė dar vieną sielos gelbėjimo būdą. Dalis jų buvo bet kokios valstybės priešininkai (dėl religinių ar kitų motyvų).
Atstovai
N. Berdiajevas pasisakė prieš esą pasenusią ir mirusią Stačiatikių Bažnyčią, sustingusią religinę sąmonę ir šios Bažnyčios remiamą valstybingumą. Remdamasis L. Tolstojaus ir V. Solovjovo mintimis siekė rasti naują krikščionišką Dievo ir žmogaus sampratą, formulavo trečiojo testamento ir Šventosios Dvasios (gėrio ir meilės) eros idėją. Plėtojo antropodicėją, kuri remiasi idėja pateisinti žmogų per kūrybiškumą. Bandė suformuluoti dievoieškos koncepcijos principus, dievoieškos atstovams (plačiąja prasme) priskyrė ir P. Čaadajevą, A. Chomiakovą, N. Gogolį, K. Leontjevą. Pasak N. Berdiajevo, visi Dievo ieškotojai sąmoningai ar nesąmoningai siekia žmonijos ir Dievo vienovės (dievažmonijos). Anot jo, dievoieškai kaip visuomenės reiškiniui turėjo įtakos religijos be Dievo idėjų populiarėjimas, nusivylimas mokslu, mistinių ir apokaliptiškų nuotaikų vyravimas Europos kultūroje.
Vienas svarbiausių dievoieškos atstovų D. Merežkovskis, atsisakęs oficialios Stačiatikių Bažnyčios dogmų ir remdamasis Joakimo Floriečio, V. Solovjovo, F. Dostojevskio ir kitų idėjomis, kūrė savitą religinę sistemą, kurios pagrindą sudarė mokymai apie Šventąją Dvasią ir būsimą trečiąjį testamentą, turėsiantį sujungti dvasią ir kūną. D. Merežkovskis subūrė Naujosios religinės sąmonės grupę, kuriai priklausė Z. Gippius, V. Rozanovas, Nikolajus Minskis (1855–1937), Dmitrijus Filosofovas (1872–1940) ir kiti. Naujosios religinės sąmonės nariai siekė pagrįsti religinės revoliucijos ir socialinės politinės revoliucijos sąveikos būtinybę. Dievoieškos krypčiai t. p. priskiriami S. Frankas, N. Fiodorovas, L. Šestovas, V. Ivanovas.
Dievoieškos klausimus 20 a. pradžioje rusų grožinėje literatūroje kėlė A. Belas, A. Blokas, M. Vološinas, K. Balmontas, F. Sologubas, V. Briusovas, jos idėjų įtaka ryšku antroposofijoje (J. Blavatskaja, N. Rerichas), to laikotarpio Rusijos mistiniuose judėjimuose, t. p. dailėje (M. Vrubelis), muzikoje (A. Skriabinas).
Dievoieškos atstovus (ypač Naujosios religinės sąmonės judėjimą) kritikavo P. Florenskis, S. Bulgakovas ir kiti.
Dievoieškos idėjos turėjo įtakos dievostatos filosofijai.
dievaieška