Diraco lygtis

Diraco lygtis (Dirãko lygts), kvantinės teorijos lygtis, nusakanti pusinio sukinio dalelės (elektrono, miuono ir kitų) reliatyvistinį judėjimą. Užrašoma keturių lygčių sistema: $\sum _{\mu }{\gamma }_{\mu }\frac{\partial \psi (x)}{\partial x_{\mu }}$ + $\mathrm{i}\frac{\mathit{mc}}{ħ}\psi (x)$ = 0; čia µ = 0, 1, 2, 3; x – keturmatės erdvės koordinatės, kurias sudaro x₁, x₂, x₃ ir x₀ = ct (laiko), c – šviesos greitis, t – laikas, m – dalelės masė, γ_μ – ketvirtosios eilės matricos, ψ – keturkomponentė banginė funkcija, $ħ=\frac{h}{2\mathrm{\pi }}$ (h – Plancko konstanta). Iš Diraco lygties išplaukia, kad elektronas turi savąjį magnetinį momentą $\frac{\mathit{eħ}}{2\mathit{mc}}$ (čia e – elektrono krūvis) ir mechaninį momentą $\frac{ħ}{2}$, t. p., kad egzistuoja antidalelės būsena (tai patvirtino pozitrono (antielektrono) atradimas). Diraco lygtis paaiškina anomalųjį Zeemano reiškinį ir vandenilio spektro linijų smulkiąją sandarą. Diraco lygtį 1928 sudarė P. A. M. Diracas.