disideñtai (lot. dissidens, kilm. dissidentis – nesutinkantis, prieštaraujantis), asmenys, neišpažįstantys valstybės oficialios religijos. Prancūzijoje 16–18 a. disidentais buvo laikomi hugenotai, Vokietijoje iki 1919 – senkatalikiai; Anglijoje 16–17 a. disidentai vadinti nonkonformistais. 16 a. pradžioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos karalystėje disidentais buvo vadinami visi nekatalikai, visų pirma stačiatikiai (nuo 1596 Brastos unijos – dizunitais). 16 a. viduryje evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai ir čekų broliai vadinti eretikais, nuo 1573, patvirtinus Varšuvos konfederacijos aktą – disidentais. 1717 Varšuvos seimo nutarimu stačiatikius vėl imta vadinti disidentais. Gegužės trečiosios konstitucijoje (1791) paskelbus visišką tikybos laisvę disidentų sąvoka nebevartota. 18 a. tariamas disidentų gynimas buvo vienas pretekstų Rusijai kištis į Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalus.
2271
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.