DP, pérkeltieji ãsmenys (angl. displaced persons), tarptautinės teisės termino, apibūdinančio asmenis, kurie buvo priversti palikti savo kilmės šalį arba regioną ir negali saugiai grįžti, santrumpa.
DP vadinti ir per II pasaulinį karą Vakarų Europoje atsidūrę žmonės (atvežti į Vokietiją priverčiamiesiems darbams, kalinti koncentacijos stovyklose, pabėgę nuo sovietinio režimo vykdytos prievartos). Jie buvo įkurdinti Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Prancūzijos okupacinėse zonose Vokietijoje, t. p. Austrijoje ir Italijoje, vadinamosiose DP stovyklose. Pradžioje jais rūpinosi Sąjungininkų kariuomenės, vėliau Juntinų Tautų pagalbos ir atkūrimo organizacija (UNRRA), nuo 1947 Tarptautinė pabėgėlių reikalų organizacija (IRO). 1945 pavasarį DP stovyklose buvo apie 7 mln. žmonių, tais pat metais 6 mln. jų repatrijavo. 1947 imta uždarinėti stovyklas. DP stovyklų gyventojus sutiko priimti Argentina, Australija, Belgija, Brazilija, Didžioji Britanija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Olandija, Venesuela. 1948 Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Prancūzijos okupacinėse zonose Vokietijoje buvo 370, Austrijoje – 120, Italijoje – 25 DP stovyklos (800 000 žmonių).
Lietuvos skautų sąjungos vadų suvažiavimas Offenbache 1947 06 (Vytauto Didžiojo karo muziejus)
Po II pasaulinio karo Vokietijos DP stovyklose buvo apie 60 000 lietuvių (dauguma Dižiosios Britanijos ir Jugtinių Amerikos Valstijų okupacinėse zonose). Iki 1950 dauguma jų persikėlė į Jungtines Valstijas, kiti į Australiją, Kanadą ir kitas šalis; čia dažnai vadinti dipukais (nuo DP termino).
L: I. Mikulčienė Lietuviai perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose 1945–1951 Vilnius 2023.
-dipukai; -dypukai
2271