duobnės kerãmikos kultūrà, duobelnės kerãmikos kultūrà, vidurinio ir vėlyvojo neolito archeologinė kultūra (archeologinė kultūra).
Buvo paplitusi 3200–2300 pr. Kr. dabartinėje Šiaurės ir Šiaurės rytų Danijos, Pietų Norvegijos, Pietų ir Vidurio Švedijos teritorijoje, t. p. Alandų, Bornholmo, Gotlando ir Ölando salose. Susiklostė veikiama piltuvėlinių taurių kultūros ir virvelinės keramikos kultūros. Žmonės kūrėsi prie vandens telkinių. Gyveno atvirose, polinėse ir įtvirtintose gyvenvietėse. Vertėsi medžiokle ir žvejyba, rinko maistą; rasta kiaukutynų. Gausiai naudojo titnaginius darbo įrankius ir ginklus, gamintus iš skelčių, nuskeltų nuo dvigalių cilindrinės formos skaldytinių; rasta įkotinių antgalių, gremžtukų, peilių, ylų, grandukų, kirvelių. Keramika su mineralinėmis priemaišomis.
duobinės keramikos kultūros kaulinės šukos su briedžio ir žmogaus galvomis iš Gullrumo gyvenvietės (Gotlando sala)
Duobelinės keramikos kultūrai būdingi aukštoki, platėjantys, su peteliais, įsmaugtu kakleliu smailiadugniai ir plokščiadugniai indai. Jų viršutinė dalis buvo puošiama duobučių, įkartėlių ar šukinių įspaudų horizontaliomis kompozicijomis. Iš kaulo ir rago gaminta žeberklai, adatiniai ir paplokšti antgaliai, štampeliai, ylos, kaltai, papuošalai. Rasta kaulinių ir keraminių žmonių bei gyvūnų figūrėlių, ornamentuotų kaulinių šukų, drožinėtų kriauklių, gintaro dirbinių. Gyventojai mirusiuosius laidojo kapinynuose aukštielninkus ir suriestus, paguldytus ant šono, su gausiomis įkapėmis: kabučiais ir vėriniais iš žvėrių ilčių, kauliniais cilindriniais karoliais, žvejybos įrankiais ir ginklais.
2674