duobnių kap kultūrà, eneolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus archeologinė kultūra.
Buvo paplitusi 3600–2500 pr. Kr. nuo Pietų Uralo rytuose iki Dunojaus žemupio vakaruose: dabartinėje Pietų Rusijos, Šiaurės Kazachijos, Pietų Ukrainos, Moldavijos, Rytų Rumunijos, Rytų Vengrijos ir Šiaurės Bulgarijos teritorijoje. Kultūrą 1901 išskyrė V. Gorodcovas. Ji turi lokalinių kultūrų elementų. Duobinių kapų kultūra skiriama pagal laidoseną ir keramiką. Kultūros žmonės vertėsi klajokline gyvulininkyste (augino galvijus, avis, ožkas, arklius, kiaules), kai kur ir žemdirbyste (sėjo kviečius, miežius, soras). Vėlyvuoju laikotarpiu buvo įtvirtintų gyvenviečių (Michailovkos gyvenvietė Ukrainoje).
Keramika – smailiadugnės taurės, viršutinėje dalyje puoštos horizontaliai ir trikampiais virvučių, įkartėlių ornamentu, duobučių įspaudais. Rasta trikojų ir keturkojų indų, manoma, žarijoms laikyti. Gyventojai mirusiuosius laidojo keturkampio ar ovalo formos giliose duobėse, suriestus, paguldytus ant nugaros ar šono, apibertus ochra. Įkapių mažai (ryšku turtinė diferenciacija): indai, kauliniai ir bronziniai papuošalai (smeigtukai, auskarai, karoliai, įvijos), akmeniniai skeptrai, titnaginiai antgaliai ir durklai (rasta ir varinių), akmeniniai ir bronziniai kirviai; kapuose rasta gyvulių kaulų.
Kartais mirusysis laidotas su ratais ar vežimu. Kapo duobę uždengdavo rąstais ir virš jos supildavo nuo 2–4 iki 10 m aukščio ir iki 100 m skersmens pilkapį (kalnuotose srityse sukraudavo iš akmenų). Pilkapyje buvo 1–2 kapai, kartais 15–50 kapų. Duobinių kapų kultūrą pakeitė katakombų kultūra.
2674