Džomolungma

Džomolungma iš Nepalo pusės (Sagarmathos nacionalinis parkas)

Džomolùngma (kinų k. Qomolangma Feng, tibetiečių k. Chomolungma, nepalų k. Sagarmāthā, anglų k. Mount Everest), Čomolùngma (Chomo Lungma), Everèstas, aukščiausia pasaulyje Himalajų kalnų viršūnė. Per Džomolungmą eina Nepalo–Kinijos valstybinė siena.

Aukštis 8848,86 m (2020); įvairiuose šaltiniuose nurodomas aukštis skiriasi dėl skirtingo matavimo būdo (Nepale buvo matuojama su sniego danga, Kinijoje – be). Dėl Himalajuose vykstančių tektoninių procesų (sukelia Indijos ir Eurazijos litosferos plokščių kolizija) kalnas nuolat aukštėja; manoma, kad dėl stiprių žemės drebėjimų 2015 04 25 (magnitudė 7,8) ir 2015 05 12 (magnitudė 7,3) galėjo kiek pažemėti. Džomolungma piramidės pavidalo, susidariusi iš mezozojaus kristalinių uolienų, klinties ir metamorfinių skalūnų. Ledynai (Rongbuko, Kangšungo, Khumbu ledynas) nusileidžia maždaug iki 5000 m aukščio. Viršūnėje vidutinė oro temperatūra liepą –19 °C, sausį –35 °C (būna iki –60 °C). Daugiausia kritulių (sniegas) iškrinta per vasaros musonus (trunka nuo gegužės pabaigos iki rugsėjo vidurio). Būdingos staigios pūgos (vėjo gūsių greitis iki 160 km/h). Nuo netoliese esančios (pietinėje pusėje) Lhotsės viršūnės skiria Pietinis balnas (aukštis 7906 metrai). Nepalo teritorijoje yra Sagarmathos nacionalinis parkas – pasaulio paveldo vertybė (nuo 1979).

Džomolungma iš Tibeto pusės

Aukščiausios pasaulyje viršūnės aukštį nustatė (1856) trianguliacijos matavimus (projektas Great Trigonometrical Survey of India, 1802–71) atlikusi britų ekspedicija; viršūnė pavadinta vieno pirmųjų ekspedicijos vadovų (1823–43) ir kalno tyrinėtojų britų geografo Georgeʼo Everesto vardu.

Džomolungma

Nepalo pusėje veikia 5 meteorologijos stotys (realaus laiko režime registruoja oro temperatūrą, drėgnumą, atmosferos slėgį, vėjo greitį; prietaisai veikia naudodami saulės baterijomis įkraunamus akumuliatorius): Phortse kaime – 3810 m, netoli bazinės alpinistų stovyklos – 5315 m, bei palei Khumbu ledyną, vieną populiariausių kopimo į Džomolungmą maršrutų – 6464 m, 7945 m ir 8430 m aukštyje. Paskutinę, aukščiausiai pasaulyje esančią stotį 2019 pradžioje įrengė didžiausios mokslinės ekspedicijos į Džomolungmą dalyviai; Perpetual Planet ekspediciją (daugiau kaip 30 dalyvių: šerpų, alpinistų gidų, mokslininkų – geologų, glaciologų, biologų, klimatologų, kartografų, – žiniasklaidos atstovų) organizavo Jungtinių Amerikos Valstijų Nacionalinės geografijos draugijos ir Nepalo Tribhuvano universiteto mokslininkai, bendradarbiaudami su šveicarų bendrove Rolex.

Alpinizmas

Pirmosios britų alpinistų ekspedicijos (1921–23) būdavo rengiamos iš šiaurinės, Tibeto, pusės (iki 1949 Nepalas buvo uždaras).

Pirmojoje ekspedicijoje (vyko 1921 kovą–rugsėjį, vadovavo Charlesas Kennethas Howardas-Bury) dalyvavo Haroldas Andrew Raeburnas, Alexanderis Mitchellas Kellasas, George’as Herbertas Leighas Mallory, Guy Henry Bullockas (alpinistai), Alexanderis Frederickas Richmondas Wollastonas (gamtininkas ir gydytojas), Alexanderis Macmillanas Heronas (geologas), Henry Treise’is Morsheadas ir Edwardas Oliveris Wheeleris (topografai); atlikta Džomolungmos apylinkių (šiaurinėje ir rytinėje pusėje) kartografavimas, biologiniai ir meteorologiniai tyrimai, sukūrti detalūs topografiniai ir geologinis žemėlapiai; 1921 08 18 buvo pasiektas 6800 m aukštis. 1953 05 29 pirmieji į Džomolungmą įkopė E. P. Hillary (Naujoji Zelandija) ir šerpas Tenzingas Norgay (Nepalas) – Didžiosios Britanijos ekspedicijos (vadovas Johnas Huntas) dalyviai. 1975 įkopė pirmoji moteris Junko Tabei (Japonija). Be papildomo deguonies į Džomolungmą 1978 įkopė Peteris Habeleris (Austrija) ir R. Messneris (Italija); pirmieji žiemą (1980) – Leszekas Romanas Cichy ir Krzysztofas Jerzy Wielickis (Lenkija).

1921 britų ekspedicijos dalyviai: pirmoje eilėje (iš kairės į dešinę) – G. H. L. Mallory, E. O. Wheeleris, G. H. Bullockas, H. T. Morsheadas, antroje – A. F. R. Wollastonas, Ch. K. Howardas-Bury, A. M. Heronas, H. A. Raeburnas

Nuo 1991 organizuojamos komercinės ekspedicijos (pradininkas – Naujosios Zelandijos alpinistas Robertas Edwinas Hallas); 21 a. 2 dešimtmečio pabaigoje–3 dešimtmečio pradžioje jos sudarė apie 75 % kopimų.

Pagrindinės alpinizmo bazės yra 5200–5400 m aukštyje; šiaurinė – Rongbuko ledyno, pietinė – Khumbu ledyno slėnyje. Apie 20 kopimo maršrutų; populiariausi: šiaurinis – iš Tibeto pusės (per Šiaurinį balną), pietinis – iš Nepalo (per Pietinį balną). Į Džomolungmą dažniausiai kopiama du kartus per metus, pavasarį (gegužę, prieš vasaros musonų pradžią) ir rudenį (spalio–lapkričio mėnesiais). Pavojų kelia gilus sniegas, lavinos, akmenų, ledo griūtys (dažnėja dėl klimato kaitos), plyšiai ledynuose, stiprios pūgos, šalčio traumos, patirties stoka. Kiekvienais metais kalną bando įveikti apie 400 alpinistų, jų kiekis nuolat didėja (pvz., per 2021 sezoną Nepale buvo išduota 408, 2024 – 478 leidimai kopti).

šiaurinė alpinistų bazinė stovykla

Iki 2001 į Džomolungmą sėkmingai įkopė 980 alpinistų, tarp jų 60 moterų (žuvo 167 alpinistai), iki 2007 – 2436 (žuvo 216), iki 2013 – apie 3500. Iki 2024 užregistruota daugiau nei 8000 įkopimų (kai kurie alpinistai įkopė kelis kartus). Didėjantys kopiančiųjų srautai sukelia eiles ir pailgina buvimą mirties zonoje, kurioje sumažėjusi deguonies koncentracija gali sukelti aukštikalnių ligą – plaučių edemą. Apie 1/4 kopiančiųjų žūsta esant blogoms oro salygoms (kūnai dažniausiai lieka vietoje, nes nepavyksta jų išgabenti dėl didelio svorio, įšalimo į ledą, ribotos galimybės užtikrinti gelbėjimo ekspedicijos saugumą). Didžiausios nelaimės: 1996 05 10–11 dėl stiprios sniego pūgos žuvo 8 iš į viršūnę kopti išėjusių alpinistų, 2014 04 18 dėl ledo griūties ant Khumbu ledyno žuvo 16 alpinistų (9 buvo sužeisti), 2015 04 25 Nepale įvykęs žemės drebėjimas (epicentras 80 km į šiaurę nuo Katmandu) sukėlė laviną Pumori kalne; sniegas, ledo ir uolienų nuolaužos užgriuvo pietinę bazinę stovyklą (žuvo apie 20 žmonių).

Ekologija

Dėl nuolat didėjančio kopiančiųjų kiekio prastėja Džomolungmos ekologinė būklė – kalną dengia tonos paliktų šiukšlių. Jų kiekis ypač padidėjo nuo komercinio alpinizmo pradžios. Paskaičiuota, kad per aklimatizacijos laikotarpį alpinistas palieka vidutiniškai apie 12 kg atliekų. Ypač pavojingos biologinės atliekos (nesiskaido dėl labai žemos temperatūros).

Vieną pirmųjų Džomolungmos valymo akcijų 1990 organizavo Robertas Edwinas Hallas ir Gary‘s Ballas; tuomet bazinės stovyklos apylinkėse surinkta apie 5 t šiukšlių. Kas keli metai vykdomos kalno (ypač aukštutinių stovyklų) tvarkymo programos; tik per 2019–23 laikotarpį surinkta daugiau nei 110 t atliekų. 2014–25 Nepalo turizmo institucijos atliekų kiekį bandė mažinti kiekvienai alpinistų grupei taikant 4 tūkst. dolerių užstatą (buvo grąžinamas, jei kiekvienas dalyvis nuo kalno nusinešdavo apie 8 kg atliekų), tačiau ši priemonė buvo neveiksminga.

Lietuviai

Pirmieji lietuviai, kurie iš tolo pamatė Džomolungmą, buvo D. Makauskas, Rimantas Neverauskas ir Vilius Šaduikis (1988; SSRS II-os rinktinės sudėtyje dalyvavo žvalgybinėje ekspedicijoje prie Kančendžungos masyvo). 1991 žvalgybinėje ekspedicijoje į Džomolungmą iki to laiko uždarytu šiauriniu keliu iš Tibeto pusės dalyvavo A. A. Bertulis (vadovas), K. Baleišis, Rimantas Skirmantas ir Vilius Šaduikis; pakilo į bazinę stovyklą. 1992 buvo suorganizuota pirmoji pasaulio lietuvių ekspedicija į Himalajus; alpinistai Vilius Šaduikis ir V. Vitkauskas bandė įkopti į Džomolungmą iš šiaurinės pusės (per Tibetą), bet dėl blogų oro sąlygų pasiekė tik 7800 m aukštį. 1993 05 10 V. Vitkauskui pavyko įveikti viršūnę (pirmąjam iš Baltijos valstybių; 1993–96 surengė ekspediciją Lietuvos vėliava – aukščiausiose žemynų viršukalnėse!). Iki 2026 pradžios į Džomolungmą įkopė 10 lietuvių.

1

Viršūnę bandė pasiekti (2011) ir Aldona Skėraitytė, tačiau dėl ligos įkopė tik iki 7000 m aukščio. 2016-10 į Džomolungmos bazinę stovyklą pakilo Lietuvos alpinistų senjorų klubo organizuota grupė (22 dalyviai).