gliškių pilkapýnas, buvęs pilkapynas Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Ėgliškių kaime, abipus Šaltupio.
Ištirti 8 pilkapiai: 1895 A. Götze ištyrė vieno pilkapio 1/5 dalį, 1898 A. Bezzenbergeris – 1 pilkapį, 1969 ir 1974–75 Istorijos institutas (tyrimų vadovė E. Grigalavičienė; Lietuvos istorijos institutas) – 5 pilkapius (tarp jų – ir tirtą 1895), 1980–81 Kretingos kraštotyros muziejus (tyrimų vadovas I. Jablonskis) – 2 pilkapius.
Pilkapiai 7–24 m skersmens ir iki 2 m aukščio, jų pagrindus juosė 1–3 akmenų vainikai. Pilkapiuose aptikta trijų skirtingų laikotarpių mirusiųjų kapų. Ankstyviausieji kapai rasti ant pilkapių pagrindų. Juose sudeginti mirusieji laidoti pilkapio viduryje sukrautuose akmenų statiniuose. Vėlesnieji kapai rasti pilkapių sampiluose ant akmenų grindinėlių, juose mirusieji laidoti taip pat sudeginti, duobutėse, akmenimis apdėtose urnose. Šie kapai priskiriami vėlyvojo bronzos amžiaus pabaigai–ankstyvajam geležies amžiui. Vėlyviausi kapai su nedegintų mirusiųjų palaikais aptikti pilkapių sampilų viršuje. Juose rasta 2 a. pr. Kr.–1 a. po Kr. žalvarinių ir geležinių papuošalų (įvijinių antsmilkinių, smeigtukų įvijine galvute, įvijinių ir užkeistais galais apyrankių, antkaklių kanopiniais galais), lipdytos grublėtu ir lygiu paviršiumi keramikos.
urna (molis, 4–3 a. pr. Kr., Ėgliškių pilkapynas; Lietuvos nacionalinis muziejus)
Ėgliškių pilkapyno kapai priskiriami vakariniams baltams.
1895 ir 1898 kasinėjimų medžiaga iki 1945 buvo Karaliaučiaus muziejuje, vėlesnių – saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir Kretingos muziejuje.
Nuo Ėgliškių pilkapyno vietos į pietus yra Andulių piliakalnis ir Andulių kapinynas.
smeigtukas įvijine galvute iš Ėgliškių pilkapyno (2 a. pr. Kr., Lietuvos nacionalinis muziejus)
829