Emilija Spudaitė-Gvildienė

Emilija Spudaitė-Gvildienė (iš knygos Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais)

Spudáitė-Gvildenė Emilija 1887 09 13Topeliškių palivarkas (Klovainių vlsč.) 1965 07 02Kaunas, lietuvių visuomenės ir politikos veikėja, pedagogė. 1902 baigė Rygos miesto mokyklą, 1908 – Krotovos gimnaziją Rygoje, kurį laiką dirbo latvių progimnazijoje. Nuo 1909 pabaigos gyveno Lietuvoje, 1909–11 mokytojavo Žemaičių Kalvarijos Saulės draugijos, 1911–15 Degučių (prie Žemaičių Kalvarijos) pradžios mokyklose. Per I pasaulinį karą pasitraukė į Rusiją; 1915–18 lietuvių mokyklos Maskvoje mokytoja. 1917 dalyvavo Rusijos lietuvių seime Petrograde, pasisakė už moterų lygias teises renkant būsimą steigiamąjį seimą. Grįžusi į Lietuvą 1918–19 mokytojavo dviklasėje mokykloje Pakruojyje, 1919–20 – Saulės draugijos progimnazijoje Šeduvoje, tobulinosi pedagogų kursuose. Aktyviai veikė katalikiškose organizacijose, buvo Lietuvių katalikių moterų draugijos narė, Pakruojyje ir Šeduvoje kūrė draugijos skyrius.

1920 04 Panevėžio rinkimų apygardoje išrinkta į Steigiamąjį Seimą. 1922–23, 1923–26 ir 1926–27 pirmųjų trijų Seimų atstovė. Visuose Seimuose veikė krikščionių demokratų frakcijoje, daugiausia dirbo Darbo ir socialinės apsaugos, Sveikatos komisijose. Mažojo Seimo metu (1920–21) įsitraukė į Moterų komiteto Tėvynei ginti veiklą. 1927–28 Lietuvių katalikių moterų draugijos centro valdybos pirmininkė, 1928 draugijos jubiliejinio kongreso (daugiau kaip 3000 dalyvių) viena organizatorių.

1929–33 buvo Balbieriškio mergaičių žemės ūkio mokyklos vedėja, 1934–36 dirbo Kalvių, 1936–44 Kauno pradžios mokyklose.

1944–45 namuose Kaune ir Gailiušiuose (Babtų vlsč.) slėpė ir išgelbėjo dvi žydų tautybės mergaites.

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius (1993, po mirties).

E. Spudaitė-Gvildienė (sėdi kairėje) su kitomis Steigiamojo Seimo atstovėmis (1920; Maironio lietuvių literatūros muziejus)

-Gvildienė; -Spūdaitė