enkltikai (gr. enklitikos < enklinō – palinkstu, pasislenku į šoną), nekirčiuoti žodžiai, prišliję prie normaliai kirčiuojamų (ortotoninių) žodžių galo ir tariami kartu su jais. Būdingi indoeuropiečių kalboms kalboms. Enklitikai paprastai yra vienskiemeniai įvardžiai, dalelytės, polinksniai (lietuvių Susapnãvo ji grãžų sãpną; Ir geràs gi tu, Smanai, aks tur, lenkų widzę go, można by). Jie linkę nereguliariai trumpėti ir virsti tam tikromis morfemomis (senovės lietuvių *namuñ pie ‘prie namų’ → namupi → namup). Senieji enklitikai išsaugo ilgąsias galūnes, neleidžia joms sutrumpėti (geró‑ji ir gerà, neše‑s(i) ir neš).
1824
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.