Starling Ernest Henry (Ernestas Henris Stárlingas) 1866 04 17Londonas 1927 05 02laive netoli Kingstono (Jamaika), anglų fiziologas. Med. dr. (1890). Londono karališkosios draugijos narys (1899). Vienas šiuolaikinės fiziologijos kūrėjų.
Ernest Henry Starling
1886 baigęs Guy’s ligoninės medicinos koledžą Londone jame dėstė fiziologiją. 1899–1923 dirbo Londono universiteto koledže; profesorius (1899). Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo paskirtas patarėju fiziologijos klausimais. Tyrė mitybą, apsinuodijimus dujomis ir kareivių sveikatą, tačiau dėl tiesmuko charakterio ir polinkio kritikuoti neteko šių pareigų. 1917 dalyvavo prie mokslu pagrįsto mitybos racionų sudarymo karo sąlygomis. 1919–20 Didžiosios Britanijos fiziologijos mokslinės draugijos prezidentas. 1902 su Williamu Maddocku Baylissu (1860–1924) atrado audinių hormoną sekretiną, 1905 pirmasis pavartojo hormono terminą. Sukūrė limfos susidarymo ultrafiltracinę teoriją, nustatė, kad širdies mechaninė energija priklauso nuo jos raumens skaidulų ilgio (širdies dėsnis, arba Franko ir Starlingo dėsnis; pavadintas mokslininkų – vokiečių fiziologo Otto Franko, 1865–1944, ir E. Starlingo – vardais).
Pabrėžė eksperimentinių metodų svarbą medicinoje. Jo idėjos sudarė pagrindą širdies fiziologijai, kraujotakos sistemų modeliavimui, endokrinologijai ir klinikinei kardiologijai atsirasti. Paskelbė daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių.
Knygos
Parašė knygas: Žmogaus fiziologijos elementai (Elements of Human Physiology, apie 1892), Žmogaus fiziologijos principai (Principles of Human Physiology 1912), Širdies dėsnis (The Law of the Heart 1915), Kūno skysčiai ir jų reguliavimas (Fluids of the Body and their Regulation 1926).