esperánto (esp. turintis viltį), dirbtinė tarptautinė kalba. Viena populiariausių.
Gramatika
Esperanto gramatika nesudėtinga, remiasi 16 taisyklių, leksika – daugiausia romanų (60 %), germanų (25 %), slavų (10 %) kalbų žodžiai. Žodyną sudaro 15 000–20 000 šaknų, iš kurių galima daryti naujus žodžius. Būdinga priešpaskutinis kirčiuotas skiemuo, laisva žodžių tvarka sakinyje, fonetinė rašyba. Vartojami lotyniški ir kiti rašmenys.
Paplitimas
1954 UNESCO Generalinė asamblėja esperanto pripažino viena svarbių kalbų tarptautiniams ryšiams plėsti. Kasmet vyksta daugiau kaip 100 įvairių tarptautinių suvažiavimų, kurių pagrindinė kalba yra esperanto. Įvairių šalių (maždaug 119) esperantininkų veiklą koordinuoja Pasaulinė esperantininkų sąjunga (Universala Esperanto-Asocio, UEA; įkurta 1908, būstinė Rotterdame, 2025 narių turėjo 120 šalių) ir Esperanto akademija (įkurta 1905 pasiūlius L. L. Zamenhofui). Sąjunga kasmet rengia pasaulinius esperantininkų kongresus (pirmasis įvyko 1905 Prancūzijoje, Boulogne‑sur‑Mer, 90‑asis – Vilniuje, 110‑asis – 2025 Čekijoje, Brno), rūpinasi esperanto dėstymu mokyklose, vadovėlių, žodynų, kitos literatūros leidimu (t. p. vertimais iš kitų pasaulio kalbų į esperanto), leidžia žurnalą Esperanto. Akademija kontroliuoja kalbos ugdymą ir tobulinimą. Esperanto dėstoma kai kurių šalių vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. 1983 R. Seltenas su kitais įkūrė San Marino tarptautinę mokslų akademiją, kurios darbo kalba yra esperanto. Veikia Tarptautinis esperanto muziejus (1927 Vienoje įkūrė Hugo Steineris). Radijo stotys transliuoja programas esperanto.
L. L. Zamenhofo pirmojo esperanto vadovėlio Tarptautinė kalba: Įvadas ir pilnas vadovėlis (Lingvo internacia: Antaŭparolo kaj plena lernolibro 1887) antraštinis puslapis
L. L. Zamenhoho vadovėlio Fundamento de Esperanto (1905) viršelis
L. L. Zamenhofas į esperanto išvertė W. Shakespeare’o (1894), H. Chr. Anderseno (1907), J. W. Goethe’s, F. Schillerio, Molière’o (visi 1908), H. Heine’s (1909) ir kitų rašytojų kūrinių, iš hebrajų – Senąjį Testamentą (išleistas 1926, su kito vertėjo išverstu Naujuoju Testamentu), verčiami dabartinių autorių veikalai. Havanos, Pekino, Romos, Varšuvos, Vatikano, Vienos ir kitų radijo stotys transliuoja esperanto radijo laidas (pirmoji 1922 iš Londono). Leidžiama daugiau kaip 100 laikraščių ir žurnalų (pirmasis žurnalas La Esperantisto išėjo 1889 Niurnberge, 1889–95 jį redagavo L. L. Zamenhofas).
Istorija
1878 L. L. Zamenhofas (1885 gyveno Veisiejuose) pristatė pirmąjį tarptautinės kalbos projektą, vėliau jį tobulino. 1887 07 26 Varšuvoje Dr. Esperanto slapyvardžiu išleido pirmąjį esperanto vadovėlį su žodynėliu Tarptautinė kalba: Įvadas ir pilnas vadovėlis (Lingvo internacia: Antaŭparolo kaj plena lernolibro, rusų kalba, tais pačiais metais lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbomis); šią dieną švenčiama tarptautinė esperanto diena. 1905 L. L. Zamenhofas išleido vadovėlį Esperanto pagrindai (Fundamento de Esperanto), 1905 08 05–12 pirmajame Pasauliniame esperanto kongrese Boulogne‑sur‑Mer jis paskelbtas oficialiu kalbos šaltiniu.
Esperanto Lietuvoje ir išeivijoje
1889 L. L. Zamenhofo išleistoje knygoje Asmenų, kurie išmoko kalbą „Esperanto“ adresynas (Adresaro de la personoj kiuj ellernis la lingvon „Esperanto“) tarp 1000 esperantininkų paminėti 26 asmenys iš Vilniaus. 1890 A. Jakštas Tilžėje pirmasis išleido esperanto vadovėlį lietuvių kalba Mokintuve terptautiškos kalbos D‑ro Esperanto (Lernolibro de la lingvo internacio por Litovoj 21904). 1892 Vilniuje įkurtas keletą metų gyvavęs esperantininkų klubas (nariai rinkosi privačiuose butuose), 1909 – Vilniaus esperantininkų draugija (1909 surengė pirmuosius esperanto kursus). 1910 įkurta Kauno esperantininkų sąjunga leido periodinį leidinį Kovna esperantisto (1911–13). 1912 Seinuose S. Tijūnaitis išleido vadovėlį lietuviams Tarptautinė kalba Esperanto. 1919 įkurta Lietuvos esperantininkų sąjunga (uždaryta 1940, atkurta 1988) leido žurnalą Litova Stelo (1914, 1922–26, 1935–40, leidimas atnaujintas 1991). Išleista lietuvių literatūros almanachas Litova almanako (1923), Juozo Mačernio (1919), A. Klimo (1921 21928), A. Poškos (Esperanto raktas 1929 21969 32003), Antano Prapuolenio (1936) esperanto vadovėliai, Balio Giedros Pilnas esperanto–lietuvių k. žodynas (1936), Juozo Lazausko knyga Tarptautinė kalba (1937), Petro Lapienės vertimai Iš lietuvių poezijos (El litova poezio 1938), Lietuvių liaudies dainos (Litovaj popolkantoj 1939) ir kiti leidiniai. 1926–40 Kauno radijas transliavo laidas esperanto.
A. Jakšto pirmojo esperanto vadovėlio lietuvių kalba Mokintuve terptautiškos kalbos D‑ro Esperanto (1890) antraštinis puslapis
2003–06 Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute išleistos esperanto tematikos knygos
1940–57 esperantininkai buvo persekiojami (kaip ir Vokietijoje prieš II pasaulinį karą ar SSRS prieš ir po šio karo). 1947 Vokietijoje P. Andriušis išleido Esperanto kalbos vadovėlį su trumpu žodynėliu (Lernolibro de Esperanto kun vortareto). Nuo 1959 pradėti leisti esperanto leidiniai ir Lietuvoje: Ipolito Cieškos, J. Petrulio Tarptautinės Esperanto kalbos vadovėlis (1957), Stasio Sabalio Lietuvių–esperanto kalbų žodynėlis (1960), Konstantino Puodėno Esperanto–lietuvių kalbų žodynėlis (1969), L. A. Skūpo Esperanto tarptautinė kalba (1987) ir kiti. 1979 įkūrus SSRS esperantininkų asociaciją, veikė jos Lietuvos skyrius. 1989 Lietuvos esperantininkų sąjunga priimta į Pasaulinę esperantininkų sąjungą. Pradėjo veikti įvairios sekcijos, nuo 2000 atkurta Esperantininkų katalikų sekcija yra Tarptautinės esperantininkų katalikų sąjungos narė. 1993 Kaune įkurti Lietuvos esperantininkų namai, 1999 – Vilniaus skyrius. 2001 apie 1000 gyventojų užsirašė mokantys esperanto (gyventojų surašymo duomenys). Esperanto dėstoma keliose gimnazijose, buvo dėstoma Vilniaus universitete (nuo 2002 esperantologija ir interlingvistika).
Leidžiama leidiniai esperanto ir lietuvių kalba (originalūs ir vertimai): Konstantino Puodėno Esperanto–lietuvių ir lietuvių–esperanto kalbų žodynas (1988), Adomo Vaitilavičiaus Esperanto kalbos vadovėlis (1994), Gedimino Degėsio Lernolibro de Esperanto / Esperanto kalbos vadovėlis (2001), Antano Mekio Esperanto kalbos vadovėlis / Lernolibro de Esperanto (2001), A. Jakšto Svajotojas: Apybraiža apie esperanto kalbos kūrėją Liudviką Zamenhofą (2002), Povilo Jegorovo, A. Urbono Esu Esperanto eilinis (2003), L. A. Skūpo Esperanto kalbos vadovėlis = Lernolibro de Esperanto (2004). 2003–05 Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute veikė esperanto leidybos grupė.
L: P. Čeliauskas Nuo Babelio iki esperanto Vilnius 1989; U. Eco Tobulos kalbos paieškos Europos kultūroje Vilnius 2001; A. Gudavičius Interlingvistikos įvadas Šiauliai 2002; A. Duličenko Pasaulinės kalbos beieškant, arba Interlingvistika visiems Vilnius 2003; A. Korolevič Knyga apie esperanto Vilnius 2004.
3074
2271
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.