europocentrzmas, istorinė kultūrinė ir geopolitinė koncepcija, daranti įtaką kitų pasaulio dalių civilizacijoms, kultūrai ir politikai. Vienas pirmųjų ryškesnių europocentrizmo idėjų pasireiškimų buvo vidurinių amžių tarpvalstybiniai ir tarpregioniniai skirtingų pasaulinių religijų šalininkų susidūrimai Europoje, Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose (katalikų su stačiatikiais, krikščionių su musulmonais). Tuo laikotarpiu europocentrizmo idealus labiausiai gynė Katalikų Bažnyčia. Ji inicijavo ginkluotą kovą su musulmonų pasauliu dėl Pirėnų pusiasalio išlaisvinimo, rengė kryžiaus žygius į Jeruzalę, Baltijos kraštus.
Vėliau europocentrizmas tapo aktualesnis dėl mongolų‑totorių, po to dėl Osmanų imperijos grėsmės. Per didžiuosius geografinius atradimus europiečiai atrado daug kitų tautų.
Neadekvatus istorijos supratimas trukdė pripažinti jų kultūros savitumą, mokslo ir technikos laimėjimus. 19 a. dėl unikalių archeologinių atradimų Artimuosiuose Rytuose, Indijoje, Kinijoje, Amerikoje europiečių požiūris į kitas tautas kito. Europiečiai sužinojo faktų, rodančių, kad buvo senesnių nei Europos civilizacijų. Tradicinis europocentrizmas išliko, nes jį skatino akivaizdus neeuropietiškų tautų ūkio (pirmiausia pramonės), t. p. karybos plėtros tempų atsilikimas. Buvo teisinamas kolonializmas, kilo rasių nevisavertiškumo idėja.
20 a. pirmoje pusėje Europa suskilo į komunizmo, totalitarizmo ir demokratijos šalininkų stovyklas, tarp jų įsiplieskė kova dėl vyravimo pasaulyje; dėl šios kovos Europa prarado pasaulio lyderio statusą.
Nuo 20 a. antros pusės europocentrizmo koncepcija darėsi dviprasmiška: tapo akivaizdūs buvusių europiečių tėvynainių laimėjimai Amerikoje, Australijoje ir Pietų Afrikoje, o europocentrizmą papildė idėja apie anglosaksiškų vertybių (euroatlantinės civilizacijos) pasaulinį prioritetą.
Komunistinės sistemos žlugimas, Vakarų Europos ūkio plėtra ir socialinių bei politinių problemų stabilizavimasis leidžia tikėtis vieningos Europos erdvės idealo įgyvendinimo. Vakarų Europos kultūra, iš esmės lėmusi šiuolaikinės technogeninės civilizacijos pobūdį, pagal atsinaujinimo tempus ir įtaką išlaiko svarias pozicijas pasaulyje. Kita vertus, žlungant kolonijinei sistemai griežtai kritikuota pati europocentrizmo koncepcija, europiečių siekis būti kitų civilizacijų kultūrinių ir ūkinių laimėjimų etalonu, mechaninis Europos evoliucijos apmąstymo schemų taikymas kitiems pasaulio regionams.