Euròpos pinig sistemà, Europos Sąjungos (iki 1993 Europos bendrijų) valstybių bendradarbiavimo valiutų srityje forma. Sukurta 1978 Europos Viršūnių Tarybos sprendimu, Europos Komisijos pirmininko R. Jenkinso pasiūlymu siekiant sukurti Vakarų Europoje pinigų stabilumo zoną. Europos pinigų sistemos svarbiausi elementai – valiutų kursų stabilumo palaikymo mechanizmas, Europos piniginis vienetas (ekiu) ir valiutų kreditavimo įvairūs būdai. Įgyvendinus Europos pinigų sistemą pasiekta didesnio pinigų politikos koordinavimo, valiutos rinkų stabilumo, mažesnių infliacijos tempų Europos Sąjungoje. Valiutų kursų mechanizmas sumažino Europos pinigų sistemos valstybių valiutų kursų tarpusavio svyravimų ribas. Valiutos galėjo kisti ± 2,25 % (Didžiajai Britanijai, Ispanijai, Italijai, Portugalijai nustatytos 6 % ribos, po 1992 krizės svyravimų ribos, išskyrus Olandiją, išplėstos iki 15 %). Kurios nors valiutos kursui peržengus nustatytas ribas valstybių centriniai bankai imdavosi intervencinių priemonių – parduodavo ar pirkdavo reikalingą valiutos kiekį arba pakeisdavo jos kursą ekiu atžvilgiu. Į valiutų kursų stabilumo palaikymo mechanizmą įsitraukė ne visos Europos Sąjungos valstybės: Graikija ir Švedija nebuvo Europos pinigų sistemos narės. 1995 įstojusios į Europos Sąjungą prie europos pinigų sistemos prisijungė Austrija ir Suomija. 1997 Amsterdame Europos Sąjungos Vadovų Taryba nusprendė sukurti naują valiutų kursų stabilumo mechanizmą, kuris susietų bendrą piniginį vienetą eurą su nedalyvaujančių Europos pinigų sistemoje Europos Sąjungos valstybių narių valiutomis. Pagal šį mechanizmą nustatyta leistino valiutų vertės svyravimo euro atžvilgiu riba – 15 %. Įvedus eurą Europos pinigų sistemą pakeitė naujasis Valiutų kursų mechanizmas.
2271