Ravaisson-Mollien Félix (Feliksas Ravesònas-Moljènas), tikr. Jean‑Gaspard‑Félix Lacher Ravaisson-Mollien 1813 10 23Namur 1900 05 18Paryžius, prancūzų filosofas. Spiritualizmo atstovas. Dr. (1838). Moralinių ir politinių mokslų akademijos narys (1880).
Išsilavinimas ir veikla
1836 baigė Miuncheno universitetą (mokėsi pas F. W. J. Schellingą, šis jam padarė įtaką). 1840–53 generalinis viešųjų bibliotekų inspektorius, 1853–80 – generalinis aukštojo mokslo inspektorius. Nuo 1870 dirbo Luvro senienų skyriuje.
Idėjos
Reikšmingiausiame savo veikale XIX amžiaus Prancūzijos filosofija (La philosophie en France au XIXe siècle 1867) aprašė materializmo ir spiritualizmo priešpriešą prancūzų filosofijoje, kritikavo pozityvizmą (dėl mokslo ir filosofijos metodų tapatinimo), V. Cousino eklektizmą. Plėtojo dvasios, kaip tikrojo realybės pagrindo, idėją. Teigė, kad tarp dvasios ir gamtos nėra griežtos perskyros, joms būdinga spontaniškumas. Perėmė M.‑F.‑P. Maineʼo de Birano idėją apie vidinį patyrimą. Pasak F. Ravaissono-Mollieno, pažindami savo valią galime suvokti kitas būtybes, gamtą, Dievą (jo negalima pažinti tik samprotaujant).
Félix Ravaisson-Mollien
Įtaka
Turėjo įtakos 19 a. katalikiškajai filosofijai, Julesʼiui Lachelier (1832–1918), Émileʼiui Boutroux (1845–1921), H. Bergsonui.
Kiti veikalai
Kiti svarbesni veikalai: Esė apie Aristotelio „Metafiziką“ (Essai sur la Métaphysique d’Aristote 2 tomai 1837–46), Apie įprotį (De l’habitude 1838), Metafizika ir moralė (Métaphysique et morale 1893), Filosofinis testamentas (Testament philosophique, išleista 1901). Parašė monografiją ir straipsnių apie antikos skulptūrą.