finoùgrai, tautų grupė, kalbanti finougrų kalbomis. Skirstoma į finus ir ugrus. Finai dar skirstomi į Baltijos finus (samiai, suomiai, karelai, ingrai, vepsai, vodai, estai, setai, lyviai, kvenai, verai), Permės finus (komiai, udmurtai) ir Volgos finus (mordviai, mariai), ugrai – į Dunojaus ugrus (vengrai) ir Obės ugrus (chantai, mansiai). Gyvena Rytų, Vidurio ir Šiaurės Europoje, Rusijos Vakarų Sibire. Artimi samodams. Manoma, iš viso yra apie 27 mln. finougrų (2025).
finougrų vėliava
Istorija
Manyta, kad finougrai akmens amžiuje apsigyveno didelėje teritorijoje tarp Baltijos jūros ir Uralo kalnų, su ankstyvaisiais finougrais buvo siejama duobelinės šukinės keramikos kultūra, paplitusi Šiaurės rytų Europoje. Vėliau nuspręsta, kad šiai kultūrai priklausantys žmonės galėję kalbėti kitomis senovinėmis kalbomis, o finougrų kalbos atsiradusios vėliau, finougrų protėviai gyvenę apie Kamos upę, tarp Volgos ir Uralo kalnų, o maždaug 3000–2000 prieš Kristų jų gyvenama teritorija išsiplėtė. Tuo laikotarpiu finougrai iš vakaruose ir pietuose nuo jų gyvenusių iranėnų (iranėnų kalbos) perėmė bronzos apdorojimo techniką, susiformavo Baltijos, Volgos ir Permės finų atšakos, nusistovėjo sienos tarp finougrų ir baltų. 5 a. pr. Kr. finougrai pradėjo naudoti geležį, vėliau užmezgė ryšius su senovės Roma. Rašytiniuose šaltiniuose atsirado žinių apie finus (daugiausia Baltijos). Tacitas minėjo tautą fenni (greičiausiai samių protėvius), Ptolemajas – finus. 7 a. į baltų ir finougrų gyvenamas teritorijas iš pietvakarių atsikėlę rytų slavai įsitvirtino viduriniame ruože ir taip atskyrė Baltijos finus nuo Volgos finų. 9 a. susikūrus Kijevo Rusiai finai buvo jos artimiausi kaimynai rytuose, šiaurėje ir pietvakariuose. Slavai minėjo čiudus, merius, muromus, vesius (vepsų protėvius), mordvius, čeremisus, meščerus, permiečius, pečiorus ir kitas gentis. Į finų teritorijas atklysdavo ir vikingų, dėl to dalis šiaurinių finų su slavais sukūrė Rusios kaganatą. Dauguma finougrų genčių nesukūrė valstybių ir buvo valdomi Aukso ordos, Sibiro chanato, Rusijos, Švedijos. Tik į vidurio Europą pasitraukę vengrai (madjarai), vėliau suomiai ir estai sukūrė valstybes. Dalis finougrų asimiliavosi su rusais, latviais, vokiečiais ir kitomis tautomis, kai kurios finougrų tautos (meriai, meščeriai, burtasai, muromiai ir kitos) išnyko, kai kurios nyksta (pvz., vodai, lyviai, vepsai, chantai, mansiai).
Vengrijoje įvairūs judėjimai dažnai priešiškai žiūri į tai, kad vengrai lingvistiniu požiūriu giminingi Sibiro tautoms chantams ir mansiams, ir noriau vengrus kildina iš mongolų, turkų, šumerų, ilgą laiką vengrus laikė skitų palikuoniais.
2017 finougrų kultūros sostinės Vuokkiniemi atidarymo šventės dalyviai (Vuokkiniemi kaimas, Karelija, Rusija)
Nuo 1960 kas 5 m. rengiamas Tarptautinis finougrų studijų kongresas (angl. International Congress for Finno-Ugric Studies, lot. Congressus Internationalis Fenno-Ugristarum), nuo 1984 kasmet – Tarptautinė finougrų studentų konferencija (angl. International Finno-Ugric Students' Conference), nuo 1992 kas 4 m. – Pasaulinis finougrų tautų kongresas (angl. World Congress of Finno-Ugric Peoples). 20 a. pabaigoje prasidėjęs etnofuturizmo (terminą sukūrė estų žurnalistas ir poetas Karlas Martinas Sinijärvas) judėjimas siekia išsaugoti ir atnaujinti finougrų tapatybę. Trečią spalio šeštadienį minima Tarptautinė finougrų diena.
ugrofinai