fitoterapiniai preparatai gaunami iš ginkmedžio lapų
fitoterãpija (fito… + terapija), vaistinių augalų naudojimas ligoms gydyti, sveikatai saugoti ir palaikyti. Gydoma preparatais, kurių veikliosios medžiagos yra vaistinės augalinės žaliavõs dalys. Fitoterapija remiasi vaistinio augalo farmakodinaminiais ir farmakokinetiniais tyrimais, kokybės standartais. Τaikoma kvėpavimo ir šlapimo takų infekcijoms, širdies ir kraujagyslių sistemos ligoms, menstruacinio ciklo sutrikimams, klimakteriniam sindromui, virškinimo organų ligoms, sąnariams, sausgyslėms, depresijai gydyti. Dažnai augalinių preparatų skiriama kartu su kitais vaistais; vien tik fitopreparatų skiriama esant nesunkiai ligos formai. Juos vartojant nepageidaujamas poveikis pasireiškia retai, galima gydyti ilgiau, tačiau rezultatas pasiekiamas vėliau. Fitoterapija gali būti taikoma ne tik gydymui, bet ir profilaktikai bei imuniteto stiprinimui.
Istoriškai augalai buvo pagrindinė gydymo priemonė. Viduriniais amžiais žinias apie juos išsaugojo vienuoliai ir arabų mokslininkai. Renesanso laikotarpiu į Europą buvo atvežta naujų augalų iš kitų žemynų. 18–19 a. prasidėjo moksliniai augalų tyrimai, buvo išskirta daug veikliųjų medžiagų, kurios tapo vaistų pagrindu. 20 a. fitoterapijos reikšmė sumažėjo dėl sintetinių vaistų atsiradimo, tačiau pati fitoterapija neišnyko. 21 a. ji vėl tapo svarbia, moksliškai pagrįsta medicinos sritimi, taikoma kartu su tradiciniais gydymo metodais. 1989 įkurtas Europos mokslinis fitoterapijos kooperatyvas (angl. European Scientific Coopeartive on Phytotherapy, ESCOP), kuris prisidėjo įtvirtinant šios srities profesionalumą ir tarptautinį pripažinimą.
1602