fonema

fonemà (gr. phōnēma – balsas, garsas), skiriamasis (fonologinis) garsinis kalbos elementas, nebesuskaidomas į mažesnius vienas po kito einančius vienetus. Atlieka skiriamąją (distinktyvinę) funkciją (keičiant vieną fonemą kita kinta žodžių ir pasakymų dalykinė reikšmė: kãras – gãras, pùsti – psti – /k/ ir /g/, /u/ ir /ū/ yra skirtingos fonemos) ir sudaromąją (konstitutyvinę) funkciją (fonemos yra fonemų junginių, skiemenų, žodžių išraiškos sudedamosios dalys, mažiausi sintagminių santykių nariai). Fonemų skaičius kiekvienoje kalboje griežtai ribotas – nuo keliolikos (polineziečių kalbose) iki kelių dešimčių (apie 100 kai kuriose kaukaziečių kalbose). Lietuvių bendrinėje kalboje yra 67 fonemos, iš jų 8 (trumpieji balsiai, /ɔ/ ir fakultatyvinis /ẹ/, priebalsiai /f f‘/, /x x‘/, /h h‘/) priskirtinos vadinamajai sistemos periferijai (periferinės yra ir priebalsinės fonemos /t‘, d‘/, /č, ǯ/). Kiekviena fonema yra pozicinių variantų, arba alofonų, klasė. Neutralizacijos pozicijose vartojamos fonemos yra stambesnių vienetų (archifonemų) atstovės; jos turi vienu skiriamuoju požymiu mažiau.

1824