fortifikãcija (lot. fortificatio – įtvirtinimas), karo inžinerijos šaka, apimanti vietovės gynybinių įtvirtinimų projektavimo ir įrengimo teoriją bei praktiką; gynybiniai statiniai ir įrenginiai. Skiriama ilgalaikė, arba atsparioji, fortifikacija, susijusi su išankstiniu pasirengimu karo veiksmams šalyje ir tam skirtų ilgalaikių fortifikacinių statinių statyba, ir lauko fortifikacija, susijusi su pozicijų, juostų, ruožų fortifikacine įranga, jos išdėstymu mūšio metu. Ilgalaikiai fortifikaciniai statiniai (bastionai, blindažai, fortai, gynybinės sienos, pilys, tvirtovės, šaudmenų ir kitos karinės amunicijos sandėliai, vadavietės, ryšių centrai ir kiti atsparūs karinės ir civilinės saugos objektai) statomi iš akmenų, metalo, betono, gelžbetonio; juose įrengiamos visos būtinos inžinerinės komunikacijos. Lauko fortifikaciniai statiniai (apkasai, dirbtinės kliūtys, grioviai, priedangos, slėptuvės, tranšėjos, ugniavietės) statomi ne iš tokių stiprių medžiagų kaip ilgalaikiai (akmenų, grunto, rąstų) ten, kur mūšių metu sustoja kariuomenė. Seniausi ilgalaikiai fortifikaciniai statiniai yra gynybinės sienos aplink valstybes (pvz., Didžioji kinų siena, pradėta statyti 4 a. pr. Kr.), miestus, vienuolynus, dvarus, pylimai aplink kariuomenės stovyklas. Ankstyvaisiais viduramžiais atsirado pilių, įtvirtintų miestų, nuo 15 a. imta statyti bastionus. 17 a. pabaigoje sukurti ilgalaikės fortifikacijos moksliniai pagrindai (S. de Vaubanas; Prancūzija). Fortifikacija kaip inžinerinė disciplina buvo dėstoma Europos inžinerijos mokyklose. 18 a. pradėta vertinti lauko fortifikacijos svarbą, sukurti jos pagrindai. Ypač reikšminga lauko fortifikacija tapo per I ir II pasaulinį karą, nes ilgalaikiai įtvirtinti fortifikaciniai ruožai, pvz., 20 a. pirmoje pusėje pastatytos Maginot (Prancūzijoje), Siegfriedo (Vokietijoje), Mannerheimo (Suomijoje) linijos, negarantavo valstybės sienų gynybos. Po II pasaulinio karo atsiradus branduoliniam ginklui, padidėjus ginklų griaunamajai galiai statomi ir ilgalaikiai, ir lauko fortifikacijos statiniai.
Lietuvoje pirmame tūkstantmetyje apsisaugoti nuo priešų buvo statomos pilys‑slėptuvės, ankstyvaisiais viduramžiais – gynybinės pilys, nuo 16 a. – bastioninės pilys (pvz., Biržų pilis). 1882–1915 Kauno miesto gynybai (ir Rusijos vakarinių sienų apsaugai) pastatyta Kauno tvirtovė su fortais. Nuo 17 a. fortifikacija buvo dėstoma Vilniaus universitete (rengti fortifikacijos inžinieriai – konstruktoriai ir architektai). 17 a. A. Freitagas ir J. Narūnavičius aprašė Vakarų Europos fortifikacinius statinius, pateikė jų techninių skaičiavimų ir brėžinių. 20 a. pradžioje A. Kurkauskas Kaune išleido knygas Patvarioji fortifikacija prieš ir po Didžiojo karo (1925) ir Lauko fortifikacija (1926).
645