Fortūnà (Fortuna), romėnų mitologijoje – likimo, sėkmės ir atsitiktinumo deivė. Buvo vadinama Primigenija (globojo pirmagimius), Privata (šeimą), Publika (valstybę), Virginalis (merginas), Virilis (vyrus); buvo vienos dienos Fortuna, pastovioji Fortuna, geroji Fortuna ir blogoji Fortuna.
Manoma, Fortunos kultą 6 a. pr. Kr. įvedė ir 2 šventyklas (vieną ant Kapitolijaus kalvos, kitą – prie Tiberio upės) jai pastatydino Servijus Tulijus – vergės sūnus, tik Fortūnos dėka tapęs Romos karaliumi.
Buvo vaizduojama ant beveik visų imperatorių monetų, antspaudų, amuletų. Vaizduota užrištomis akimis, su gausybės ragu, iš kurio byra monetos, kai kada – stovinti ant rutulio ar rato. Tapatinama su senovės graikų Tiche.
Iš Fortūnos vardo kilo fortūnos sąvoka.
1825
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.