fosfatavimas

fosfatãvimas, netirpių fosfatinių dangų gavimas ant metalų paviršiaus cheminiu arba elektrocheminiu būdu naudojant fosfatų tirpalus. Metalų paviršius fosfatuojamas prieš dažymą (dažų sankabumui gerinti ir metalui saugoti nuo korozijos), sankabumui su plastikų dangomis gerinti, prieš metalų formavimo operacijas (tempimą, štampavimą), metalų koroziniam atsparumui didinti. Fosfatuojama geležies, mangano, cinko, kalcio, bario fosfatų ir fosforo rūgšties tirpaluose, kuriuose yra aktyviklių, pvz., oksidatorių (nitritų, nitratų, chloratų, peroksidų) ir kitų priedų. Fosfatuojant metalas reaguoja su fosforo rūgštimi, kurios koncentracija prie metalo paviršiaus sumažėja, o metalo jonų padidėja, susidaro nelabai tirpūs fosfatai, kurie nusėda ant metalo paviršiaus ištisiniu 2–5 µm sluoksniu. Fosfatuojama merkiant gaminį į tirpalą, rečiau purškiant tirpalą ant gaminio (cheminis būdas) arba leidžiant per fosfatavimo tirpalą elektros srovę (elektrocheminis būdas, katodas – fosfatuojamoji detalė). Fosfatavimo trukmė nuo keliasdešimt sekundžių (purškiant) iki kelių (kartais keliolikos) minučių (merkiant; šiuo būdu susidaro storesnės dangos). Pagal tirpalo temperatūrą fosfatavimas būna šaltasis (20–40 °C) ir karštasis (97–99 °C). Dažniausiai fosfatuojama geležis, angliniai ir mažai legiruoti plienai, ketus, t. p. aliuminis ir magnis bei jų lydiniai, cinko ir kadmio dangos.