ftalio rūgštis

ftãlio rūgšts, 1,2‑benzendikarboksirūgšts, C₆H₄(COOH)₂, aromatinė dikarboksirūgštis. Žinomi trys izomerai: o‑, m‑, p‑ftalio rūgštis. Svarbiausia yra o‑ftalio rūgštis. Bespalviai kristalai. Molekulinė masė 166,14. Lydosi 211 °C temperatūroje ir skyla. Tankis 1593 kg/m³. Gerai tirpsta etanolyje, propanone, acto rūgštyje, blogai – vandenyje, dietileteryje, benzene, tetrachlormetane. Būdingos rūgščių ir aromatinių junginių cheminės savybės: su bazėmis sudaro druskas (reaguoja viena arba dvi karboksigrupės), su alkoholiais – esterius. Ftalio rūgšties druskos ir esteriai vadinami ftalatais. Dehidratuojama virsta anhidridu, redukuojama cinko dulkėmis acto rūgšties tirpale – ftalidu, reaguodama su PCl₅ – ftaloildichloridu, kaitinama (200 °C) su cinko, nikelio arba vario druskomis dekarboksilinasi į benzenkarboksirūgštį, chlorinama vandeniniame tirpale virsta 4‑chlor‑ ir 4,5‑dichlordariniais, rūgštinėje terpėje – tetrachlordariniu, nitrinama – 3‑ ir 4‑nitrodariniais. Pramonėje ftalio rūgštis anhidrido pavidalu gaunama oksiduojant o‑ksileną arba naftaleną. Ftalio rūgšties yra aguonose. Ftalio rūgšties esteriai – butil‑, izobutil‑, oktil‑ ir izooktilftalatai – naudojami kaip polimerų plastifikatoriai, aukštos virimo temperatūros tirpikliai, dimetil‑, dietil‑ ir dibutilftalatai – kaip repelentai. Praktinę reikšmę turi ftalio rūgšties anhidridas, naudojamas insekticidams, vaistams, benzenkarboksirūgščiai sintetinti.

3035

-ftalatai