Galãpagų sãlos (Islas Galápagos, angl. Galápagos Islands, pranc. Îles Galápagos), Vėžli sãlos, salynas Ramiojo vandenyno rytuose, apie 1000 km į vakarus nuo Pietų Amerikos krantų. Priklauso Ekvadorui; sudaro Galapagų provinciją. 33 000 gyventojų (2020). Administracinis centras – Puerto Baquerizo Moreno.
Apie 20 didesnių salų (didžiausios surašytos lentelėje) ir daugybė mažų salelių. Plotas 8010 km2. Apgyventos 5 salos: San Cristóbalis, Šventojo Kryžiaus sala (apie 1/2 Galapagų salų gyventojų), Isabela, San Salvadoras ir Santa María. Salos – povandeninio kalnagūbrio aukščiausios viršūnės. Vulkaninės kilmės (Galapagų karštasis taškas); dėl Nazcos litosferos plokštės slinkimo salynas juda į pietryčius (greitis apie 7 cm/metus). Paviršius kalnuotas; didžiausias aukštis 1707 m (Wolfo ugnikalnis Isabelos saloje). Aktyviausi ugnikalniai: Fernandinos saloje – La Cumbre, arba Fernandinos (nuo 21 a. pradžios veržėsi 2005, 2009, 2017, 2018, 2020; aukštis 1476 m), Isabelos saloje – Wolfo (2015, 2022), Sierra Negros (2005, 2018; 1124 m), Cerro Azulio (2008; 1640 metrų). Yra istoriniais laikais nesiveržusių ugnikalnių.
Galapagų salos
Galapagų vėžliai (Santa Cruzo sala)
Klimatas tropinis, sausas (dėl šaltosios Peru srovės poveikio); salos išsidėsčiusios kelių jūrų srovių sandūroje. Oro vidutinė temperatūra 21–28 °C, aukščiausia 34 °C, žemiausia 13 °C. Kserofitiniai krūmai, kalnų šlaituose – visžaliai atogrąžų miškai, aukščiau – pampos. Pakrantėse yra mangrovių. Galapagų salų gyvūnijai būdingos tropinės ir poliarinės rūšys, dauguma jų endeminės. Veisiasi Galapagų jūrų liūtai, Galapagų jūrų lokiai, iš paukščių – Galapagų pingvinai, Galapagų kikiliai, Galapagų vanagai, neskraidantieji kormoranai, strazdai mėgdžiotojai, fregatos, albatrosai, iš roplių – drambliniai vėžliai, kyliauodegės ir jūrinės iguanos, gekonai. Santa Cruzo sala su priekrantėmis sudaro Galapagų nacionalinį parką (plotas 6790 km2; įkurtas 1934, nuo 1984 biosferos rezervatas). Galapagų salos – pasaulio paveldo vertybė (nuo 2001; dalis salų nuo 1978).
Ūkis
Galapagų salų ūkio svarbiausios šakos: žemdirbystė (auginama vilnamedžiai, cukranendrės, kavamedžiai, citrinmedžiai, bulvės), gyvulininkystė, žvejyba, turizmas.
Didžiausios gyvenvietės: Puerto Velasco Ibarra, Puerto Villamilis (uostas), Bellavista, Santa Rosa. San Cristóbalio ir Baltros salose yra oro uostai, Seymouro saloje – Jungtinių Amerikos Valstijų karinė oro ir jūrų bazė. Čarlzo Darvino mokslinė stotis.
1
1284
2271
Istorija
1535 03 10 salas atrado Panamos vyskupas Tomás de Berlanga, kai per tyką dreifuojantis jo laivas (priklausė į Peru keliaujančiam Ispanijos karaliaus Karolio V laivynui), pagautas stiprios jūrų srovės, nukrypo nuo kurso. 16 a. jos buvo ispanų konkistadorų, nuo 17 a. – piratų, nuo 19 a. pradžios – banginių ir ruonių medžiotojų laivų sustojimo vieta. Iki 19 a. pradžios Galapagų salos buvo negyvenamos. Nuo 1832 priklauso Ekvadorui.
1835 Galapagų salose keliaudamas aplink pasaulį lankėsi Ch. R. Darwinas; salų gyvūnijos įvairovė paskatino jį suformuluoti natūralios atrankos dėsnį.
Floreanos salos kraštovaizdis
Cristobalio salos pakrantė
Galapagų salos
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.